Kartais gėdijamės sakyti ar net sau prisipažinti, kad norime būti šventais. O gal visai nenorime? Manome, kad šventumas skirtas tik išrinktiesiems.

Šventumas krikščionybės istorijoje suvokiamas kaip krikščioniškojo gyvenimo pilnatvė, pasiekiama ištikimai sekant Kristumi. Kas nenori būti šventas – išbraukia troškimą visur ir visada sekti paskui Kristų. Tikriausiai dėl tikėjimo drungnumo nenorime būti šventaisiais, nes sekti paskui Kristų ryžtamės tik kai kuriose gyvenimo srityse ir neretai, kaip sakoma, saikingai.

„Visada teviešpatauja Vienuolijoje seseriška meilė ir taikus sugyvenimas, paremtas tikra meile, padės seserims nugalėti savimylą ir įsigyti vis daugiau artimo meilės, o kartu tai padės palaikyti tinkamus santykius su visuomene. Teesie čia gyvas pavyzdys pirmieji krikščionys, kurie gyveno vienodu jausmu, kurių buvo viena siela ir viena širdis“ (Vedamoji mintis ir dvasia).

Lapkričio aštuonioliktą dieną Rio de Žaneire, Brazilijoje buvo atidengta skulptūra „Jėzus be stogo virš galvos“. Rio de Žaneiro arkivyskupija pristatė kanadiečio menininko Timothy Schmatz skulptūros kopiją. Tokių skulptūrų jau pastatyta daugelyje pasaulio vietų – Kanadoje, JAV, Dominikos respublikoje, Italijoje, Airijoje, Jungtinėje Karalystėje.

2018 m. lapkričio mėn. 24 d. Telšių vyskupijos Katedroje buvo paminėtos dešimtosios ilgamečio Telšių vyskupijos ganytojo vyskupo Antano Vaičiaus mirties metinės.

Sekmadienio, lapkričio 26 dienos vidudienio maldos susitikime šv. Petro aikštėje popiežius Pranciškus kalbėjo apie Kristaus Karaliaus iškilmės prasmę. Ši liturginių metų pabaigoje švenčiama iškilmė mums primena, jog kūrinijos gyvenimas teka ne atsitiktine vaga, tačiau link galutinio tikslo, link galutinio Kristaus, istorijos ir visos kūrinijos Viešpaties apsireiškimo. Istorija baigsis jo amžinu viešpatavimu.

„Ne jūsų reikalas abejoti Bažnyčia”: jūsų darbas „pulti ant kelių“ ir dėkoti, kad jai priklausote. Apie tokius skaitytojų vyrų komentarus visai neseniai dalijosi amerikietė katalikų publicistė ir rašytoja Kaya Oakes. Tiesa, ji tikrai kas sekmadienį puola ant kelių savo parapijos bažnyčioje ir jaučiasi dėkinga, kad jai priklauso. Nepaisant to, mano, kad retsykiais ir jai dera atsitoti ant kojų ir netgi pasisakyti.

Trečiadienio bendrosios audiencijos katechezėje popiežius Pranciškus komentavo paskutinį Dekalogo žodį, mūsų tradicijoje sudėtą į du įsakymus: „Negeisk svetimo vyro ir svetimos moters“ ir „Negeisk svetimo turto“.

„Negeisi savo artimo namų, negeisi savo artimo žmonos ar vergo ir vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui” (Iš 20,17). Tai kur kas daugiau, negu tik paskutiniai Dekalogo žodžiai, sakė popiežius. Jie neprideda nieko naujo, bet pakartoja ir apibendrina viską, kas prieš tai buvo pasakyta.

Bažnyčioje minint Švč. Mergelės Marijos Paaukojimą šventykloje kviečiame skaityti Šv. Augustino pamokslą apie Marijos tikėjimą.

Ji pakluso tikėjimu, tikėjimu pradėjo kūdikį

Meldžiu jūs, įsidėmėkite, ką pasakė Viešpats Kristus, parodęs ranka į savo mokinius: „Štai mano motina ir mano broliai“; ir: „Kiekvienas, kas tik vykdo mano Tėvo valią, kuris yra mane siuntęs, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina.“ Argi Mergelė Marija nevykdė Tėvo valios, juk iš tikėjimo ji pakluso, iš tikėjimo pradėjo kūdikį, buvo išrinkta, kad iš jos žmonėms gimtų išganymas, buvo Kristaus sukurta anksčiau negu Kristus joje buvo sukurtas? Taip, iš tikrųjų šventoji Marija visiškai įvykdė Tėvo valią, ir dėl tos priežasties Marijai buvo svarbiau būti Kristaus mokine, nei Kristaus motina; jai tikrai buvo didesnė palaima būti Kristaus mokine, nei Kristaus motina. Todėl Marija buvo palaiminta, nes dar prieš pagimdydama Mokytoją nešiojo jį savo įsčiose.

Sąžinė yra Dievo balsas žmoguje, sukurtame pagal Jo paveikslą ir panašumą. Dievas mums įdiegė tai, ko neturi gyvūnai, – gebėjimą pažvelgti į save tarsi iš šalies, žinoti savo vertę dorovės požiūriu. Žinome, kad sąžinės dovaną turėjo jau pirmieji žmonės – Adomas ir Ieva. Juk padarę nuodėmę jiedu jautė gėdą, kitaip tariant, sąžinės graužatį.

„Vienose bažnyčiose vyksta tikrai įdomių su sakraline muzika susijusių dalykų, kitose – apgailėtinų. Kai kuriose jų muzika prastai atliekama dėl to, kad parapija neturi pinigų pasamdyti gerą vargonininką – groja nežinia kas, nežinia kaip ir nežinia kokiu instrumentu. Ką ir kalbėti apie tikrus vargonus – vietoj jų dažnai grojama pigiais elektroniniais. Tai labai kompleksinė problema – ir švietimo, ir galbūt kai kurių Bažnyčios hierarchų požiūrio“, – interviu Bernardinai.lt teigė kompozitorius, dirigentas, choro „Jauna muzika“ meno vadovas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos katedros vedėjas prof. VACLOVAS AUGUSTINAS. 

Praėjus tik šešiolikai dienų, kai Klara Asyžietė su šv. Pranciškaus palaiminimu pradėjo pašvęstąjį gyvenimą, jos pavyzdžiu pasekė ir jaunesnioji sesuo Agnė. Jų tėvas, labai įsiutęs, su keletu giminaičių nuskubėjo į konventą. Jis jėga už plaukų tempė ją namo, bet staiga ji tapo nebepajudinama. Keli vyrai jėga nesugebėjo jos nutempti ir galiausiai paliko vienuolyne.

Lapkričio 16 d. Bažnyčioje iškilmingai švenčiame Švč. Mergelę Mariją Gailestingumo Motiną (lot. Mater Misericordiae). Šia proga verta prisiminti šv. Faustiną, kuri gyvendama Vilniuje mums perdavė Dievo Gailestingumo žinią. Kokia tai žinia ir kodėl mes dažniausiai girdime tik vieną jos dalį, kalbamės su Lietuvoje viešėjusiu amerikiečių teologu dr. RALPHU MARTINU. Viešpats liepė s. Faustinai užrašyti savo apsilankymo pragare patirtį, kad niekas negalėtų sakyti, jog pragaro nėra, teigia pašnekovas.

Marijos radijo laidoje „Katechezė“ br. kun. Arūnas Peškaitis OFM pasakoja, kaip gailestingumas skleidėsi Marijos gyvenimo istorijoje.

Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas feisbuko socialiniame tinkle iškėlė klausimą – ar kunigai turėtų grįžti į sakyklas. „Man labai įdomi klausytojų nuomonė apie pamokslų sakymą. Ar normalu, ar gerai, kad dabar paprastai kalbama nuo altoriaus (iš presbiterijos)? Pridedu savo nuomonę ir vieno profesoriaus iš Vokietijos pastabas”, – rašo vyskupas. 

Vysktant Aušros Vartų Gailestingumo Motinos Globos atlaidams kviečiame pasidomėti pamaldumu Mergelei Marijai. Šv. Liudvikas de Monforas, kaip teigia seminaristas Linas Braukyla, „nėra pamaldumo Švč. Mergelei steigėjas, bet tiek anksčiau, tiek dabar yra nepakeičiamas siekiant suprasti, kas yra tikrasis pamaldumas Marijai.“

Šv. Liudvikas Marija Grinjonas de Monforas (1673-1716) yra žinomas visame pasaulyje, tačiau netiesiogiai – per šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II šūkį „Totus tuus“. Ši frazė yra šv. Liudviko de Monforo pateikiamos trumpos maldos dalis: „Tuus totus ego sum, et omnia mea tua sunt“ (liet. „Aš esu visas tavo ir kas tik mano yra tavo“). Vien jau dėl šio ryškaus pavyzdžio derėtų pažvelgti į šv. Liudviko mokymą ir pabandyti naujai atrasti pamaldumą Švč. Mergelei Marijai.

Lapkričio 14 dienos bendrojoje trečiadienio audiencijoje popiežius Pranciškus pasveikino didelę piligrimų ir maldininkų minią šv. Petro aikštėje, po to tęsė katechezių ciklą apie Dievo įsakymus. Šį kartą jis kalbėjo apie aštuntąjį Dievo įsakymą, kuris nustato žmogaus pareigą tiesai, įsako nemeluoti, „klaidingai neliudyti“ prieš artimą.

Lapkričio 12-ąją Bažnyčia liturgijoje minėjo vyskupą kankinį šv. Juozapatą Kuncevičių – herojišką ganytoją, gyvybe sumokėjusį už nepalaužiamą laikyseną. Apie ganytojui, tikinčiųjų bendruomenės vadovui, keliamus reikalavimus kalbama ir Mišių pirmajame skaitinyje iš šv. Pauliaus laiško Titui.

Penktadienį popiežius Pranciškus priėmė Vokietijoje prieš 50 metų įkurtos Katalikų žurnalistų mokyklos delegaciją – dėstytojus, studentus ir absolventus, iš viso apie tris su puse šimto asmenų.

„Tokia buvo atviros kovos už tikinčiųjų teises pradžia“

Šeštaisiais „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ metais, leidėjas ir vyr. redaktorius kun. Sigitas Tamkevičius sulaukė svečių iš Maskvos. 1978 m. vasarą apsilankę disidentai – stačiatikių dvasininkas Glebas Jakuninas, Aleksandras Ogorodnikovas ir Levas Regelsonas – papasakojo, kad Maskvoje yra įkūrę Krikščioniškąjį komitetą tikinčiųjų teisėms ginti ir pasiūlė prie jų prisidėti. Artimiausieji bendražygiai kun. Alfonsas Svarinskas ir kun. Juozas Zdebskis idėjai pritarė: vienos pogrindinės ,,Kronikos” tikinčiųjų teisėms ginti per maža, būtų naudinga įkurti viešai veikiančią kunigų grupę, kuri operatyviai reaguotų į tikinčiųjų teisių pažeidimus. Tačiau jie buvo įsitikinę, kad Lietuvos komitetas turėtų būti savarankiškas ir bendradarbiautų su Krikščioniškuoju komitetu. Prie trijų sutiko prisidėti telšiškiai kunigai Vincentas Vėlavičius ir Jonas Kauneckas.

Penkeri popiežiaus Pranciškaus pontifikato metai tik patvirtino pirmųjų jo veiksmų simbolizmą: Pranciškus siekia gilių pokyčių Bažnyčioje, kurių troško Jono XXIII sušauktas Vatikano II Susirinkimas. Brazilų teologas Francisco Catão tuo metu ne vien rengė disertaciją Strasbūre, bet ir turėjo galimybę asmeniškai dalyvauti Susirinkimo darbe. Jam ypač rūpi pokyčiai, kuriuos kaip Bažnyčia išgyvename šiandien. Teologą kalbina Cecília Canalle ir Raúlis Gouveia. Interviu publikuotas judėjimo „Bendrystė ir išsilaisvinimas“ žurnale Passos.

Didakas gimė 1400 metais Andalūzijoje, dievobaimingoje ir neturtingoje šeimoje. Būdamas labai jaunas įstojo į Trečiąjį šv. Pranciškaus ordiną. Pirmuoju jo dvasiniu mokytoju buvo vienuolis atsiskyrėlis, gyvenęs Šv. Mikalojaus varpinėje, gimtajame mieste. Šv. Didakas visur lydėdavo savo mokytoją rinkdamas aukas. Taip pat jie kartu rinko malkas ir šakas, kurias vėliau išdalindavo vargšams. Po kurio laiko, trokšdamas didesnio pasišventimo, Didakas persikėlė į Kordobą, kur pasiprašė priimamas į pranciškonų ordiną ir ten davė įžadus kaip pasaulietis broliukas. Tokie asmenys duodavo tik dalinius įžadus, negalėjo būti šventikais ir dirbdavo fizinį darbą.

„Jiems [sutuoktiniams] patariama per daug nesijaudinti dėl to, ką savo sutuoktinyje jiems reikia ištverti, bet veikiau galvoti, ką jų sutuoktinis turi ištverti juose. Nes jei kas nors tikrai apgalvos, ką kitiems reikia ištverti dėl jo, jam bus lengviau pakelti kitų trūkumus.“, – šv. Popiežius Grigalius Didysis

Šeštadienį popiežius susitiko su trimis šimtais žmonių, daugiausia jaunimo, priklausančių „Dangaus mokinių“ asociacijai.

Šeštadienio rytą popiežius Pranciškus priėmė Tarptautinių eucharistinių kongresų komiteto plenarinio posėdžio dalyvius. Pasėdžio tema – pasirengimai būsimam Tarptautiniam eucharistiniam kongresui, kuris 2020 m. vyks Budapešte.

Tėvo Antano Saulaičio įtakos neįmanoma išmatuoti pasakytais pamokslais, aukotomis mišiomis ar parašytomis knygomis. Tėvo Antano nuopelnus geriausiai atspindi skautai, vadinantys jį lyderiu, poros, keliaujančios tūkstančius kilometrų, kad būtų jo palaimintos, vaikai, randantys paguodą jo žodžiuose. Gyvenęs JAV, Lietuvoje ir Pietų Amerikoje, jis savo pėdsakų paliko visame pasaulyje ir skirtingose lietuvių diasporos kartose.

Prieš 65-erius metus, 1953 m. lapkričio 9 d. Vladimiro kalėjime mirė Vilniaus arkivyskupas Mečislovas Reinys. Teologijos ir filosofijos profesorius, diplomatas, politikas, Lietuvos užsienio reikalų ministras, kankinys.

Tęsdamas katechezę apie Dekalogą, trečiadienio rytą bendrosios audiencijos dalyviams popiežius Pranciškus kalbėjo apie septintąjį Žodį: „Nevok“.

„Kai girdime šį įsakymą, iškart pagalvojame apie vagystės blogį ir apie pareigą gerbti nuosavybę. Iš tiesų nėra pasaulyje nė vienos kultūros, kuri pateisintų vagystę ir kėsinimąsi į kito nuosavybę.“

Vandens problemas tiriantis institutas „World Water“ aprašė šimtus su vandeniu susijusių katastrofų, konfliktų ir socialinių sukrėtimų, nuo seniausių laikų ir šiandieninių.

Vanduo yra būtinas visoms gyvoms būtybėms ir visai augmenijai. Be vandens didelė dalis žemės ūkio, industrinės ir energijos gaminimo veiklos būtų neįmanoma, vandens reikia tiek asmeninei higienai, tiek didžiulių miestų sanitarinėms sistemoms. Vandens telkiniai, upės ir jūros taip pat tarnauja kaip žuvų ir kitų maisto resursų užsitikrinimo vieta, kaip priekių ir žmonių judėjimo keliai, galiausiai kaip poilsio vietos. Vandens naudojimas, tiesiogine ar simboline prasme, yra visų civilizacijų kultūrų dalis. Pakanka pagalvoti apie vandenį krikščionybėje, apie krikšto sakramentą. 

Bažnyčia pripažino Dievo Tarno Mykolo Giedraičio herojiškas dorybes ir patvirtino jo kultą nuo neatmenamų laikų. Mykolas Giedraitis – palaimintasis

Mykolas Giedraitis, penkioliktajame amžiuje gyvenęs baltųjų augustinų ordino pasaulietis, – Bažnyčios palaimintasis. Tai patvirtino popiežius Pranciškus įgaliodamas skelbti dekretą dėl Mykolo Giedraičio beatifikacijos.

Įvairios iniciatyvos numatytos Romoje lapkričio 18-ąją, kai bus minima Vargstančiųjų diena, kurią popiežius įsteigė baigiantis Gailestingumo Metų Jubiliejui. Pauliaus VI audiencijų salėje – pietūs su 1500 nepritekliuje gyvenančių žmonių.