Trečiadienio bendrosios audiencijos katechezėje popiežius Pranciškus komentavo paskutinį Dekalogo žodį, mūsų tradicijoje sudėtą į du įsakymus: „Negeisk svetimo vyro ir svetimos moters“ ir „Negeisk svetimo turto“.
„Negeisi savo artimo namų, negeisi savo artimo žmonos ar vergo ir vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui” (Iš 20,17). Tai kur kas daugiau, negu tik paskutiniai Dekalogo žodžiai, sakė popiežius. Jie neprideda nieko naujo, bet pakartoja ir apibendrina viską, kas prieš tai buvo pasakyta.
Atsiminkime, sakė Pranciškus, kad visi Dievo įsakymai nurodo ribą tarp gyvenimo ir mirties, ribą, kurią peržengdamas žmogus pakenkia sau pačiam ir artimui, sugadina ryšį su Dievu. Šiuo paskutiniuoju žodžiu Dievas mums primena, kad visų nusižengimų jo valiai šaknis yra geismai. Jėzus labai aiškiai tai sako Evangelijoje: „Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų.“ (Mk 7, 21–23).
Visas Dekalogo rodomas kelias neturėtų prasmės, jei nebūtų paliestas šis lygmuo – žmogaus širdis. Kurgi gimsta visi blogi darbai? Dekalogo mokymas labai blaivus ir gilus: tikslas, į kurį jis veda, yra širdis. Ir jei žmogaus širdis pavergta, visa kita neturi prasmės. „Štai koks didžiausiais iššūkis“, – sakė popiežius, – „išvaduoti žmogaus širdį, pašalinti iš jos visą blogį ir bjaurastį“.
„Jei širdyje būsime vergai, o ne Dievo vaikai, tuomet ir Dievo įsakymų laikymasis bus tik fasadas, tik apsimestinio fariziejiško korektiškumo kaukė, slepianti bjaurias neišspręstas problemas. Dėl to turime leisti, kad Dievo įsakymas negeisti nuplėštų kaukę nuo veido ir apnuogintų mūsų skurdą, leistų mums patirti šventą pažeminimą“. „Klauskime savęs“, – sakė Pranciškus, – „kokie nederami geismai mus dažniausiai aplanko? Pavydas, neskaistumas, apkalbos? Žmogui reikia to švento pažeminimo, padedančio suprasti, kad jis pats negali išsivaduoti, kad turi šauktis Dievo pagalbos. Neįmanoma išsivaduoti vien savo jėgomis, be Šventosios Dvasios pagalbos. Neįmanoma išvalyti savo širdies vien valios pastangomis. Reikia Dievo pagalbos, reikia atsiverti jo tiesai ir laisvei. Mūsų pastangos bus vaisingos tik tuomet, jei mus parems Šventoji Dvasia.“
Dievo įsakymai žmogui duoti ne tam, kad kurstytų iliuziją, jog aklas jų laikymasis garantuos išganymą, sakė popiežius. Dievo duotų įsakymų tikslas yra atverti žmogui akis, parodyti, kas jis iš tiesų yra, atskleisti jo menkumą ir paskatinti atsivėrimą atnaujinančiam Dievo gailestingumui. „Tik Dievas gali atnaujinti mūsų širdį“, – pakartojo Pranciškus, – „tačiau mes turime ją atverti. Pats Dievas viską atliks, tačiau su sąlyga, kad mes jam atversime savo širdį.“
„Paskutiniai Dekalogo žodžiai padeda prisipažinti, kad mums reikia pagalbos, padeda blaiviai pažiūrėti į visą tą netvarką, kuri yra mūsų širdyje, liautis gyvenime būti egoistais ir tapti turinčiais vargdienio dvasią. „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5,3). Palaiminti tie, kurie atsisako iliuzijos galį išsivaduoti iš savo ydų be Dievo gailestingumo pagalbos. Palaiminti, kurie su gailesčiu išpažįsta savo geismus ir kaip nusižeminę nusidėjėliai stoja Dievo akivaizdon.“ (JM / VaticanNews)
