Lapkričio 12-ąją Bažnyčia liturgijoje minėjo vyskupą kankinį šv. Juozapatą Kuncevičių – herojišką ganytoją, gyvybe sumokėjusį už nepalaužiamą laikyseną. Apie ganytojui, tikinčiųjų bendruomenės vadovui, keliamus reikalavimus kalbama ir Mišių pirmajame skaitinyje iš šv. Pauliaus laiško Titui.
Šventoji Dvasia uždega sielas; Jos įkvėpimo pagauti žmonės elgiasi spontaniškai, „netvarkingai“, sakė popiežius. Tačiau neturime bijoti Šventosios Dvasios sukeltos netvarkos. Tai neišvengiama gimstant Bažnyčiai. Tai „geras ženklas“.
„Nė viena vietinė Bažnyčia negimė tvarkinga, be rūpesčių, be problemų, be sumaišties. Nė viena Bažnyčia gimdama to neišvengė. Tačiau pradinę netvarką ir sumaištį reikia sutvarkyti. Atsiminkime pirmąjį Jeruzalės Susirinkimą: buvo įtampa tarp iš žydų ir iš pagonių kilusių krikščionių. Įvyko Susirinkimas ir pavyko susitarti“.
Panašiai ir Bažnyčios Kretoje atveju, apie kurį kalbama šios dienos pirmajame skaitinyje. Paulius, įkūręs naujas krikščionių bendruomenes, palieka saloje savo mokinį Titą ir prašo jį sutvarkyti, kas buvo likę nesutvarkyta. Jis taip pat prašo paskirti vyresniuosius miestų bendruomenėms – vyskupus – ir nurodo, kokie turi būti šie vyrai.
„Vyskupus jis vadina „Dievo reiklų šeimininkais, tvarkytojais“ – ne turtų, ne galios, ne grupuočių, bet „Dievo reikalų“ tvarkytojais. Kiekvienas vyskupas visada turi savęs klausti: „Kas aš esu – Dievo reiklų tvarkytojas ar aferistas?“ Vyskupas yra Dievo reikalų tvarkytojas. Turi būti nepriekaištingas. Šito Dievas pareikalavo jau iš Abraomo: „Keliauk mano akivaizdoje ir būk nepriekaištingas“. Ši sąlyga keliama kiekvienam vadovui“.
Pauliaus laiške išvardyti ir kiti vyskupams keliami reikalavimai. Vyskupas turi būti „ne savavaliautojas, ne pikčiurna, ne girtuoklis, ne kivirčius, ne gobšuolis, bet svetingas, trokštantis gero, santūrus, teisingas, šventas, susitvardąs, tvirtai besilaikantis tikrojo mokymo, kad, dėstydamas sveiką mokslą, sugebėtų ir paraginti, ir atremti priešginas“.
„Toks turi būti vyskupas. Toks yra vyskupo profilis. Kai pradedama svarstyti kandidatūra į vyskupus, nuo pat pradžių turi būti keliami šie klausimai. Tik atsakius į juos, galima gilintis į kitus aspektus. Pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar kandidatas bus nuolankus, romus ir tarnaujantis vyskupas, o ne vyskupas-kunigaikštis. To reikalauja Dievo Žodis. „Taip, taip, po Vatikano II Susirinkimo tai privaloma...“ Ne po Susirinkimo, bet nuo Pauliaus laikų! Tai ne posusirinkiminė naujovė. Taip buvo nuo pat pradžių, nuo tos akimirkos, kai Bažnyčia suprato, kad reikia įvesti tvarką skiriant vyskupus“.
„Minėdami vyskupą kankinį šv. Juozapatą“, – sakė Pranciškus, – „melskimės, kad visi vyskupai būtų tokie, kad mes būtume tokie, kokiais būti reikalauja šv. Paulius“.
