Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas feisbuko socialiniame tinkle iškėlė klausimą – ar kunigai turėtų grįžti į sakyklas. „Man labai įdomi klausytojų nuomonė apie pamokslų sakymą. Ar normalu, ar gerai, kad dabar paprastai kalbama nuo altoriaus (iš presbiterijos)? Pridedu savo nuomonę ir vieno profesoriaus iš Vokietijos pastabas”, – rašo vyskupas.
Gal esate pastebėję, kad visur, kur tik įmanoma, lipu į sakyklą? Ypač jei bažnyčioje tūkstančiai. Dabar bažnyčiose geri garsiakalbiai, visus žmones pasiekia kunigo žodis. Bet, man rodos, kad žmonėms svarbu matyti kalbėtojo nuotaiką ir jo kalbėjimo būdą: ar jis tik skaito, ar laisvai kalba. Labai svarbu matyti ir klausytojus. Kai kalbi priekyje nuo stovo, visada matai tuos pačius žmones ir jie mato pamokslininką. Tie priekiniai prie visko įpratę ir jokios jų reakcijos nepastebėsi. Bet kai didelėje bažnyčioje įlipi į sakyklą, matai, kad vienas pritariamai linkčioja, kitas susiraukia, trečias šypsosi, ketvirtas ašaroja ir t. t. Ir tada atitinkamai keiti savo kalbėjimą. Gal tai svarbu tik man, neprimatančiam?
Dėl visko įdedu vieno profesoriaus iš Vokietijos nuomonę. Hansas Maieris yra filosofijos ir teisės daktaras, žymus vokiečių politikas, 1970–1986 m. buvo Bavarijos švietimo ir kulto ministras, 1976–1988 m. – vokiečių katalikų komiteto prezidentas, nuo 1988 m. – Romano Guardini katalikų katedros Miunchene vedėjas.
Priekaištai dėl sakyklų
Pastaraisiais laikais tik 2 kartus girdėjau pamokslą iš tikros sakyklos: tai Marijos Ėmimo į dangų šventėje Freiburgo katedroje ir per Evangelikų dieną Šv. Lauryno bažnyčioje, Niurnberge. Tai ypač verta atsiminti. Nes pastaraisiais metais vargiai beišgirsi iš sakyklos pamokslą ypač katalikų bažnyčiose. Tie vertingi praeities liudininkai – sakyklos bažnyčių patalpose stovi tuščios ir apleistos, iš jų nebegirdėti jokio balso. Tuo tarpu labai toli priekyje didelėse bažnyčiose, beveik nematomas, prie skurdaus pulto kalba tikintiesiems dvasininkas. Toks pat vaizdas nuo Sicilijos iki Airijos, nuo Erfurto iki Miuncheno, nuo Prahos iki Lisabonos.
Ar sakykla tik praeities liudininkas? Ar tai tik muziejinis likutis mūsų bažnyčiose, labiau priklausantis paveldui negu liturgijai, nebereikalingas tikintiesiems? Nenoriu tuo patikėti ir negaliu. Ar sakyklos atmetimas buvo reikalingas, ar net būtinas dėl dvasinių ar bendruomeninių priežasčių? Jokiu būdu ne! Nėra jokios rimtos sakyklų atsisakymo priežasties. Pamąstykime: ar tikros tos sakyklų atsisakymo priežastys, apie kurias tik nemąstant plepama?
Amžiams bėgant, Dievo žodžio skelbimo vieta – sakykla – vis toliau keliavo nuo altoriaus į navą, vis labiau į Dievo tautą. Pradžioje, kai bendruomenės buvo dar mažos, vyskupas pamokslavo iš savo sosto presbiterijoje. Vėliau, kai bažnyčios darėsi vis didesnės, dvasininkai ėmė kalbėti nuo specialaus paaukštinimo, dar vėliau nuo choro vadovo pulto, kuris vėliau išaugo į sakyklą. Būtent vėlyvaisiais viduramžiais, kai vis augo bendravimas su tauta ir pamokslavimas, vienuolių pamokslininkų laikais sakykla buvo atskirta nuo presbiterijos ar choro ir galutinai nukeliavo prie žmonių navoje. Ir nuo to laiko pamokslininko nuolatine vieta tapo sakykla, įrengta ilgos navos smaigalyje, prie pilioriaus arba sienos. Ir ten pasiliko iki mūsų laikų.
Ar galima pasiteisinti artėjimu prie žmonių, kai atsisakoma sakyklos? Gal sakykla per aukštai virš žmonių? Gal pamokslininkas, būdamas tokiame pat aukštyje su žmonėmis, geriau su jais bendrauja, geriau atsiliepia į žmonių jausmus? Kas taip mano, menkai suvokia paprastą ir gilią sakyklos simboliką. Visada buvo manoma, kad kunigas, siunčiamas pamokslauti, palieka altorių ir „eina į tautą“, pakyla į sakyklą – ne save išaukštindamas, bet pabrėždamas Dievo žodžio aukštumas. Pridėję ranką prie širdies, pasvarstykime: ar didieji, Evangelijos dvasia pasaulį uždegantys pamokslai galėjo nuskambėti iš presbiterijos? Ugningieji pamokslai garsiųjų pamokslininkų: Taulerio Strasbūre, Ketelerio Maince, Faulhaberio Miunchene, Galeno Miunsteryje ir Tihamerio Totho Prahoje galėjo skambėti tik iš sakyklos, apsuptos aplink stovinčių žmonių. Žinoma, ir šiandien mažoms bendruomenėms pakanka pamokslo nuo altoriaus. Bet didelėje, pilnoje žmonių bažnyčioje negalima atsisakyti sakyklos.
Ankstyvojoje bažnyčioje Dievo žodžio skelbimas nebuvo taip susietas su Mišių auka, su altoriumi; daugiau jis turėjo ryšio su vyskupo sostu. O dabar, kai po Liturgijos reformos (Vatikano II) vėl padidintas dėmesys Dievo žodžiui, kodėl vėl nesirūpinama Dievo žodį skelbti iš sakyklos?
Žinoma, ir aš kartais mielai klausau pamokslo iš priekio – taip būtent mažose bendruomenėse artimiau prabylama į žmogų. Bet mane taip be galo vargina kalbėjimas iš priekio didelėse bažnyčiose, su tūkstančiais tikinčiųjų. Argi iš sakyklos nebūtų kunigo žodis daug artimesnis, demokratiškesnis, labiau liturgiškas ir daugiau visus žmones pasiekiantis? Tada atsidustume, nebereikėtų kažkur beviltiškai toli priekyje ieškoti kunigo veido. Ir sakyklos nebebūtų lyg našlaitės – iš jų vėl būtų pamokslaujama kaip seniau, šimtmečiais.
Išvertė J. Kauneckas
