Penkeri popiežiaus Pranciškaus pontifikato metai tik patvirtino pirmųjų jo veiksmų simbolizmą: Pranciškus siekia gilių pokyčių Bažnyčioje, kurių troško Jono XXIII sušauktas Vatikano II Susirinkimas. Brazilų teologas Francisco Catão tuo metu ne vien rengė disertaciją Strasbūre, bet ir turėjo galimybę asmeniškai dalyvauti Susirinkimo darbe. Jam ypač rūpi pokyčiai, kuriuos kaip Bažnyčia išgyvename šiandien. Teologą kalbina Cecília Canalle ir Raúlis Gouveia. Interviu publikuotas judėjimo „Bendrystė ir išsilaisvinimas“ žurnale Passos.
Popiežius Pranciškus teigia, kad išgyvename epochų kaitą, o ne vien pokyčių epochą. Kaip Bažnyčia pasitinka šį epochinį virsmą?
Pranciškus išsiskiria tuo, kad yra pirmasis popiežius, nedalyvavęs Susirinkime. Paulius VI jam vadovavo, Jonas Paulius II ir Benediktas XVI jį interpretavo, tačiau nei vienas iš jų nesuabejojo ikisusirinkiminės Bažnyčios stiliumi. Bažnyčios atsinaujinimas jiems ėjo kartu su išlaikymu jos tokios, kokia buvo, nes struktūriškai ji privalėjo išlikti nepakitusi.
Paulius VI Susirinkimui vadovavo, Jonas Paulius II ir Benediktas XVI jį interpretavo, tačiau nei vienas iš jų nesuabejojo ikisusirinkiminės Bažnyčios stiliumi.
Pauliui VI, kuris gal geriausiai tai suprato, teko išgyventi nerimastingiausią fazę iškart po Susirinkimo. Įvesdamas naujoves, susidūrė su didžiuliais sunkumais. Jo įpėdiniai stengėsi išlaikyti praeities praktikas, reikšdami abejones dėl įvairių Susirinkimo interpretacijų.
Pranciškaus pontifikatas nutraukė šią tradiciją. Jis atėjo ir iškart pasakė: „Prisiimu popiežiaus funkcijas todėl, kad esu Romos vyskupas (svarbus apvertimas: popiežius todėl, kad apaštalinio korpuso narys, primus inter pares), vyskupas, kurį kardinolai rado pasaulio pakrašty...“ Visi jo veiksmai – tai skelbimas radikalių pokyčių, kurie pratęsia Susirinkimo naujumą. Jam Susirinkimas buvo Šventosios Dvasios vaisius, tad į jį būtina įsiklausyti.
Ar popiežius turi galią reformuoti Bažnyčią?
Drąsios reformos, kurias priskiriame popiežiui Pranciškui, kyla ne tiesiai iš jo, bet Šventosios Dvasios, kuri kalbėjo Bažnyčiai ypatingu, charizminiu, pranašišku būdu Vatikano II Susirinkimo metu.
Turiu omenyje ne Susirinkimo idėjas, o pranašiškus sprendimus, kuriuos dar reikia įgyvendinti praktiškai. Būtent šitai ir daro popiežius Pranciškus.
Šiandien, praėjus 50-iai metų po Susirinkimo, tapo aišku: jis ne paprasčiausiai pakeitė Bažnyčios prigimties ar jos gyvenimo sąvokas, o kažką kur kas radikalesnio. Bažnyčia yra ta pati, ji yra „istorinė bendruomenė žmonių, gyvenančių Žodžio šviesa, Jėzaus dvasioje“. Išraiška, arba, kaip sako Lumen gentium, „visos žmonijos vienybės Dievuje sakramentas“.
Tačiau jos istorinis veidas yra visiškai kitoks. Ligi šiol ji buvo tarsi apsišarvavusi tam, kad ištvertų – ypač Reformos ir modernybės puolimą. Susirinkimo metu Šventoji Dvasia paragino nusiimti šarvus ir savo misijos imtis, atidžiau įsižiūrint į apaštalų veikimą, kaip jis užfiksuotas Evangelijose.
Nuo viduramžių pabaigos iki Susirinkimo Bažnyčia buvo linkusi pasaulį laikyti priešu.
Nuo viduramžių pabaigos iki Susirinkimo Bažnyčia buvo linkusi pasaulį laikyti priešu. Reikėjo sulaukti Jono XXIII: gyvenimo aplinkybės paskatino jį labai aiškiai suvokti, koks atstumas skiria šiuolaikinį pasaulį nuo Bažnyčios. Reikėjo ją sudabartinti, kad galėtų atlikti savo misiją.
Tad galime teigti, kad Pranciškus pratęsia Joną XXIII?
Be jokios abejonės, Šventosios Dvasios charizmai padedant. Abiejų charizma – analogiška, abu – pranašai: Jonas XXIII nujaučia intuityviai, o Pranciškus įgyvendina tai, ką Vatikano II Susirinkimas skelbia. Pranciškus puikiai suvokia faktą, kad atveria Bažnyčiai naują epochą. Lotynų Amerikoje įgyta formacija, patirtis ir sunkumai, su kuriais teko dorotis, būnant jėzuitų provincijolu ir Buenos Airių arkivyskupu, įsitraukimas į socialinėms ir politinėms problemoms atvirą teologiją Pranciškų paruošė vesti Bažnyčią šiandieninio Evangelijos priėmimo link.
Šias problemas jis gerai supranta dar ir todėl, kad žvelgia į pasaulį iš naujos perspektyvos, lotynų amerikietiškos.
Kai buvo išrinktas popiežiumi, aiškiai žinojo savo misiją ir jai pasišventė džiugia ir ramybės sklidina širdimi, kaip sakė savo artimiausiems draugams ir bendradarbiams, – paprastai taip elgiasi žmogus, turintis charizmą.
Pirmoji Pranciškaus kaip popiežiaus pareiga buvo parašyti Naujosios Evangelizacijos Sinodo, kuris vyko 2012 m. spalį, vadovaujant Benediktui XVI, apaštalinį paraginimą. Nebuvo aišku, kas yra toji Naujoji Evangelizacija nuo Jono Pauliaus II laikų. Sinode buvo mėginama ją apibrėžti, tačiau nelabai sėkmingai.
Bažnyčią įvedė į naują epochą, priartindamas ją prie pasaulio, kuris taip pat išgyvena epochų kaitą, o misiją kurti rytojaus Bažnyčią palieka kitiems.
Pranciškus nesivargino dėl apibrėžimų, paprasčiausiai apaštaliniame paraginime Evangelii gaudium įvardijo savojo pontifikato programą. Nors ir nesu vatikanistas, man susidaro įspūdis, jog Pranciškus tam tikra prasme padarė viską, ką buvo numatęs. Gegužės 15-osios homilija buvo labai reikšminga: „Vieną dieną ir man teks atsisveikinti, bet noriu atsisveikinti taip kaip apaštalas Paulius su Efezo presbiteriais“, reiškia – „evangelizuodamas“. Ir paaiškina, kuria prasme atsisveikina, o tai yra labai reikšminga. Jaučia, kad Bažnyčią įvedė į naują epochą, priartindamas ją prie pasaulio, kuris taip pat išgyvena epochų kaitą, o misiją kurti rytojaus Bažnyčią palieka kitiems.
Sakėte, kad iki Jono XXIII Bažnyčia buvo apsišarvavusi. Kaip šie šarvai ėmė trupėti ir kaip nusprendžiama sušaukti Susirinkimą?
Pijus IX prarado pasaulietinę valdžią 1870 m. Popiežinės valstybės buvo užimtos, popiežius – priverstas pasitraukti iš Kvirinalo ir užsidaryti Vatikane. Šis atsitraukimas truko aštuonerius metus. Naujoje konklavoje išrenkamas kardinolas Pecci, būsimas Leonas XIII. Kadangi buvo teologas, manyta, jog bus pajėgus permąstyti, kaip galėtų atrodyti Bažnyčia, nusimetusi laikinosios valdžios rūbą.
Leonas XIII buvo linkęs restauruoti Bažnyčią pagal viduramžių krikščionybės pavyzdį. Nesuveikė. Vėliau popiežiai liko įsikibę į perimtos Bažnyčios modelį, paremtą krikščionybės atmintimi, ir kasdien vis mažiau linkę priimti kultūrinę Vakarų raidą.
1958-ųjų konklava išrinko Joną XXIII, kuris šiuolaikinį pasaulį matė ir vertino kur kas pozityviau. Labiau – diplomatas nei Bažnyčios veikėjas. Buvo nuncijumi Rytų Europoje, apaštaliniu administratoriumi Turkijoje, kur atliko itin svarbią misiją – apsaugojo žydus nuo nacių persekiojimo. 1946-aisiais buvo pakviestas prisiimti nuncijaus Paryžiuje pareigas. Generolas de Gaulle’is buvo paskelbęs, kad neketina į kalėdinį pobūvį kviesti nuncijaus, simpatizuojančio Pétainui. Iškart po karo nebuvo lengva rasti bendrą kalbą su generolu de Gaulle’iu. Pijus XIII paskutinę minutę nusileido. Monsinjorui Roncalliui buvo išsiųsta telegrama, pranešanti, jog per 24 valandas privalo prisistatyti Paryžiuje kaip nuncijus, nes, šiam neatvykus, pareiga išsakyti kalėdinius sveikinimus prezidentui būtų atitekusi sovietų ambasadoriui. Tad reikalai susiklostė taip, kad Roncallis – „valstietis“ iš Bergamo – netikėtai tapo nuncijumi Paryžiuje.
Prancūziškuoju laikotarpiu jis dar labiau suvokė, kad Bažnyčiai reikia keisti savo laikyseną šiuolaikinio pasaulio atžvilgiu.
Šios detalės įrodo, kad Šventoji Dvasia vadovavo viskam, pradedant nuo asmenų, kad šis Susirinkimas įvyktų!
Kai buvo paskirtas Venecijos arkivyskupu, o vėliau kardinolu, stengėsi, kad šios idėjos pasiektų ir Petro sostą. Tačiau problemos mastas buvo toks didelis, kad buvo būtinas visų vadovaujančių asmenų, viso pasaulio vyskupų bendradarbiavimas. Kodėl nesušaukus Susirinkimo? Tokia buvo jo pirmoji nuostabą sukėlusi idėja. Išrinktas 1958 m. spalį, 1959-ųjų sausio 25-ąją paskelbia projektą sušaukti Susirinkimą, reikalingą Bažnyčios prisiderinimui prie naujos eros, besiveriančios prieš akis. Šios detalės įrodo, kad Šventoji Dvasia vadovavo viskam, pradedant nuo asmenų, kad šis Susirinkimas įvyktų!
Brazilijoje, kaip ir daugybėje kitų pasaulio vietų, itin sustiprėjo poliarizacija, trūksta dialogo, ypač politikos sferoje. Koks mūsų, kaip katalikų, indėlis?
Klausimas – be galo svarbus. Pasistengsiu atsakyti trumpai. Savo naujausioje apaštalinėje konstitucijoje Veritatis gaudium apie studijas Bažnyčioje popiežius Pranciškus pabrėžia krikščioniškosios patirties svarbą bei moko, kaip vesti dialogą su mokslinėmis disciplinomis ir pasauliu pačia plačiausia šio žodžio prasme. Įžangoje išvardija keturis kriterijus, kuriais dera vadovautis. Pirmas: bet kuri tikėjimo tiesų refleksija prasideda nuo asmeninio tikėjimo išpažinimo, krikščioniškos patirties, leidžiančios palaikyti dialogą su kitais pažinimo būdais, tarpdiscipliniškumo atmosferoje, Dvasioje, kurioje viskas ir visi bendradarbiauja viename dideliame tinkle. Vėliau viskas seka iš šio pirmojo kriterijaus.
Dialogo esmė nėra pasiekti, kad visi turėtų tą pačią idėją.
Dialogo esmė nėra pasiekti, kad visi turėtų tą pačią idėją; kitas visada yra kitas, niekada negalvos lygiai taip kaip tu. Tačiau mes kiekvienas esame sujungtas su kitais broliškos meilės ryšiu, bendruomenėje. Pranciškus visa tai priveda iki galutinių išvadų: siekiame ne idėjų sutaikymo; idėjos yra diskutuojamos. Kiekvienas turime teisę turėti savo idėją. Dėl kultūros, kurioje gimėme ir dėl auklėjimo, kurį gavome, mes skiriamės vienas nuo kito!
Kiekvienas turi teisę būti kitoks – nes yra kitoks kaip žmogus. Dialogą maitina Dvasia. Kai ieškoma tiesos, kalbama ta pačia dvasia. Dvasia suvienija mus kaip žmones, ieškančius ištikimybės tiesai ir teisingumui, taikiu būdu.
Kalbate apie kažką, kas pranoksta pačias idėjas. Užsiminėte apie brolišką meilę...
Meilė kitam yra Dvasia, kurią teologija vadina ir „meile“, ir „dovana“. Tikėjime, Dvasia yra meilė, kylanti iš Tėvo ir Sūnaus ir apjungianti juos į vieną Dievą; Evangelijoje apsireiškia Dvasia: Jėzaus įsakymas yra mylėti vienas kitą – kaip Jis mus myli. Dialogo atmosfera yra tarpusavio meilė. Iš to pažins, kad esame Jėzaus mokiniai: jei vienas kitą mylime.
Bažnyčia, kuroje nėra meilės, yra tuščia, beprasmė. Ji prasminga tik tiek, kiek yra šios meilės įkvėpta, kiek pasitarnauja jai.
Bažnyčia, kuroje nėra meilės, yra tuščia, beprasmė. Ji prasminga tik tiek, kiek yra šios meilės įkvėpta, kiek pasitarnauja jai.
Pirmajame Lumen gentium paragrafe skaitome: „Bažnyčia yra tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis.“ Tai visiškas horizonto atvėrimas, kurį tik dabar praktiškai įgyvendina Pranciškus. Bažnyčia nėra tradicinė institucija idėjoms skleisti: ji yra meilės bendrystė, ieškanti tiesos.
Pagal publikaciją clonline.org parengė Saulena Žiugždaitė
