Lapkričio 16 d. Bažnyčioje iškilmingai švenčiame Švč. Mergelę Mariją Gailestingumo Motiną (lot. Mater Misericordiae). Šia proga verta prisiminti šv. Faustiną, kuri gyvendama Vilniuje mums perdavė Dievo Gailestingumo žinią. Kokia tai žinia ir kodėl mes dažniausiai girdime tik vieną jos dalį, kalbamės su Lietuvoje viešėjusiu amerikiečių teologu dr. RALPHU MARTINU. Viešpats liepė s. Faustinai užrašyti savo apsilankymo pragare patirtį, kad niekas negalėtų sakyti, jog pragaro nėra, teigia pašnekovas.
Kokia yra Dievo gailestingumo apreiškimo, perduoto per šv. Faustiną, esmė?
Daug žmonių išgirsta tik tai, kad Dievas yra gailestingas, bet ignoruoja kitas Dievo gailestingumo apreiškimo dalis. Pavyzdžiui, Jėzus šv. Faustinai sakė, kad daug sielų pražūva, nes neatsiliepia į Jo gailestingumą. Gailestingumas neveikia savaime. Gailestingumas yra nuodėmių atleidimo ir susitaikymo su Dievu dovana, kurią Dievas žmonėms siūlo, o jie šį pasiūlymą turi priimti, atgailaudami ir tikėdami. Jei žmonės neatsiliepia į gailestingumą su nuolankumu ir nuoširdžia atgaila už nuodėmes, gailestingumas jų gyvenime nepasireiškia. Šv. Faustinos tekstuose daug rašoma apie pasekmes, kurių sulaukiame, jei Dievo gailestingumo nepriimame.
Faustinos dienoraščio 741 pastraipoje skaitome, kad angelas šv. Faustiną palydi į pragarą ir parodo jo siaubus. Vienuolė sako: reginys buvo toks šiurpus, kad būčiau numirusi, jei Dievas nebūtų manęs palaikęs. Ir prideda: Viešpats liepė man tai užrašyti, kad niekas negalėtų sakyti, jog pragaro nėra arba kad apie jį nieko negalima pasakyti.
Kartais žmonės nuslysta į perdėto pasitikėjimo savimi nuodėmę. Jie galvoja, kad Dievas toks gailestingas, jog niekam neleis pražūti. Dievas tikrai nenori nė vieno pražūties, bet jei žmonės neatsilieps į Jo gailestingumą, pražus.
Kartais girdime priekaištą, kad Bažnyčioje nusidėjėliai „kankinami“. Sakoma, kad turime ne pamokslauti, o visus priimti.
Kalbėdamas su kunigais girdžiu, kad jie jaučia didžiulį spaudimą nesakyti žmonėms tiesos, ypač lytiškumo ir santuokos klausimais. Pirmajame laiške korintiečiams rašoma: nesileiskite apgaunami, gyvenantys nemoraliai neįžengs į Dievo karalystę: ištvirkėliai, stabmeldžiai, svetimautojai, praktikuojantys homoseksualius lytinius santykius, vagys, girtuokliai, raganiai neįžengs į Dievo karalystę, nebent atgailaus. Tai nėra izoliuotas tekstas, Laiško galatams penktame skyriuje šv. Paulius, išvardinęs panašų nuodėmių sąrašą, dar kartą perspėja, kad šitaip nusidėję neįžengs į dangaus karalystę. Apreiškimo Jonui 20 ir 21 skyriuose randame, kad ištvirkautojas bus įmestas į ugnies ežerą kartu su melagiu ir kitais. Tai yra Dievo Žodis, tai randame ir Katalikų Bažnyčios katekizme. Mes iš tikrųjų nemylime žmonių, jei jiems nepasakome, kaip jie turi gyventi, kad būtų išgelbėti. Žmogus negali sakyti, kad myli Jėzų ir daryti anksčiau išvardintus dalykus.
Kodėl gailestingumo žinios kontekste svarbu kalbėti apie nuodėmę?
Daug metų nuolat girdėjome, kad Dievui nerūpi mūsų maži asmeniniai sprendimai, Dievas susirūpinęs didelio masto dalykais – aplinkosauga, socialiniu teisingumu, rasiniu susitaikymu. Žinoma, didelio masto problemos Dievui tikrai rūpi, bet jam ne mažiau svarbūs mano asmeniniai sprendimai, kurie paveikia tiek mano, tiek kito žmogaus kūną, sielą ir dvasią. Dievas sako, jog šios nuodėmės mus nuves į pragarą ne dėl to, kad siektų iš mūsų atimti laimę, bet trokšdamas mus nuvesti į tikrąją laimę, meilę ir tiesą.
Katalikų Bažnyčioje įsivyravo klaidingas mąstymas: erdvūs vartai ir platus kelias veda į dangų, beveik visi šiuo keliu eina, o pragaro vartai ankšti ir jų kryptimi beveik niekas nekeliauja. Bet tai yra visiškai priešinga tam, ką sako Jėzus. Evangelijos pagal Matą 7 skyriuje sakoma, kad erdvūs vartai ir platus kelias veda į pražūtį ir daug žmonių ten eina. Tai yra tiesa, reikia tik apsidairyti. Bet siauras yra kelias, kuris į gyvenimą veda, sunku juo eiti. Jėzus nesidžiaugia tokia situacija, jis nori visos žmonijos išgelbėjimo, bet mes turime atsiliepti į Jo siūlomą nuodėmių atleidimą, turime priimti Jėzaus siūlomą kelią į išganymą.
