Sąžinė yra Dievo balsas žmoguje, sukurtame pagal Jo paveikslą ir panašumą. Dievas mums įdiegė tai, ko neturi gyvūnai, – gebėjimą pažvelgti į save tarsi iš šalies, žinoti savo vertę dorovės požiūriu. Žinome, kad sąžinės dovaną turėjo jau pirmieji žmonės – Adomas ir Ieva. Juk padarę nuodėmę jiedu jautė gėdą, kitaip tariant, sąžinės graužatį.
Biblijoje vartojamas graikų kalbos žodis συνείδησις, kaip ir lietuviškasis jo atitikmuo „sąžinė“, yra kilęs iš žodžio, reiškiančio „žinojimas“. Graikiškojoje Biblijos dalyje žodis, verčiamas „sąžinė“, pavartotas maždaug 30 kartų. Hebrajiškosiose Biblijos knygose originalo kalba nėra žodžio, tiesiogiai reiškiančio „sąžinė“, tačiau daugelyje eilučių apie ją aiškiai kalbama: „Širdis už viską vylingesnė ir nepataisomai pasiligojusi. Kas gali ją perprasti? Tik aš, Viešpats, tiriu širdį, išbandau jausmus, kad kiekvienam atlyginčiau pagal jo kelią, pagal jo darbų vaisius“ (Jer 17, 9–10). Paprastai žodžiu „širdis“ apibūdinamas vidinis žmogus, o šioje eilutėje ir kitais panašiais atvejais „širdis“ reiškia vieną vidinę žmogaus ypatybę – sąžinę.
Dievo Dvasia vadovauja mūsų sąžinėje. Tarp sąžinės ir Šventosios Dvasios yra neatsiejamas ryšys. „Sakau tiesą Kristuje, nemeluoju, – tai liudija ir mano sąžinė Šventojoje Dvasioje“ (Rom 9, 1), – sušunka šv. Paulius, kalbėdamas apie savo meilę tautiečiams žydams. Per sąžinę Šventosios Dvasios vadovavimas tęsiasi taip pat ir anapus Bažnyčios ir pasiekia visus žmones: „Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie – neturintys įstatymo – yra patys sau įstatymas. Jie įrodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą“ (Rom 2, 14–15).
Patarimas yra Šventosios Dvasios dovana, kuri įgalina mūsų sąžinę daryti konkrečius pasirinkimus bendrystėje su Dievu pagal Jėzaus ir Jo Evangelijos logiką.
Norėdamas turėti gerą sąžinę (plg. 1 Tim 1, 5), žmogus turi ieškoti tiesos ir spręsti pagal ją. „Mylimieji, ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo, nes pasklido pasaulyje daug netikrų pranašų“ (1 Jn 4, 1). Tuo tikslu žmogus stengiasi aiškintis turimus patyrimo duomenis ir laiko ženklus, vadovaudamasis išminties dorybe, išmanančių žmonių patarimais ir padedamas Šventosios Dvasios bei Jos dovanų. „Kadangi Viešpats mane moko, jį šlovinsiu; net naktį mano širdis tai primena“ (Ps 16, 7). Žinome, kaip svarbu sunkiausiomis akimirkomis turėti galimybę pasitikėti išmintingų ir mus mylinčių žmonių patarimu. Per šią patarimo dovaną pats Dievas savo Dvasia apšviečia mūsų širdį, padėdamas suprasti, kaip tinkamai kalbėti, kaip elgtis, kuriuo keliu eiti. Patarimas yra Šventosios Dvasios dovana, kuri įgalina mūsų sąžinę daryti konkrečius pasirinkimus bendrystėje su Dievu pagal Jėzaus ir Jo Evangelijos logiką. Šitaip Dvasia mus viduje ugdo, padeda saugotis egoizmo žabangų ir šališko požiūrio į dalykus, padeda mums pozityviai augti ir gyventi bendruomenėje.
Nors sąžinė yra Šventosios Dvasios aidas, tačiau ji atspindi laisvę, kuria yra apdovanotas kiekvienas žmogus – laisvę, kurią visada sąlygoja žmogiškoji būklė. Visi puikiai suvokiame, kaip kiekvieną iš mūsų apsunkina įvairus sąlygotumas: visuomenės, šeimos ar asmeninė istorija, mus formuojančios struktūros, kultūra, kurioje gyvename, ir galiausiai nuodėmės sukelti pokyčiai. Žmogaus širdyje vyksta kasdienė kova tarp dviejų „dvasių“, dviejų nusiteikimų – pasaulio ir Dievo. „Kas iš žmonių pažįsta žmogaus mintis, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip ir Dievo minčių nežino niekas, tik Dievo Dvasia. O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią, kad pažintume mums suteiktas Dievo dovanas“ (1 Kor 2, 11–12).
Yra dvi dvasios, du būdai mąstyti, jausti, veikti: vienas mus artina prie Dievo Dvasios, o kitas prie pasaulio dvasios.
Hermo knyga Ganytojas, parašyta apie 150 m., moko, jog „nešvari sąžinė ir tiesos Dvasia negyvena drauge“. Yra dvi dvasios, du būdai mąstyti, jausti, veikti: vienas mus artina prie Dievo Dvasios, o kitas prie pasaulio dvasios. Dievo Dvasia mus kreipia gailestingumo, broliškumo, Dievo garbinimo, Jėzaus pažinimo link, prie gerų artimo meilės darbų atlikimo ir maldos. O pasaulio dvasia mus kreipia tuštybės, puikybės, apsiribojimo savimi, apkalbų link. „Nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite, atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, – kas gera, tinkama ir tobula“ (Rom 12, 2).
Kaip pasikeisti ir atsinaujinti dvasia? Vienas iš būdų yra sąžinės pasitikrinimas vakare peržvelgiant prabėgusią dieną, kaip pavyko sekti Jėzumi Kristumi ar, priešingai, laimėjo tuštybė ir puikybė, pasiryžtant kitą dieną labiau leisti veikti Dievo Dvasiai – ir taip nuvyti pasaulio dvasią.
