„Tokia buvo atviros kovos už tikinčiųjų teises pradžia“
Šeštaisiais „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ metais, leidėjas ir vyr. redaktorius kun. Sigitas Tamkevičius sulaukė svečių iš Maskvos. 1978 m. vasarą apsilankę disidentai – stačiatikių dvasininkas Glebas Jakuninas, Aleksandras Ogorodnikovas ir Levas Regelsonas – papasakojo, kad Maskvoje yra įkūrę Krikščioniškąjį komitetą tikinčiųjų teisėms ginti ir pasiūlė prie jų prisidėti. Artimiausieji bendražygiai kun. Alfonsas Svarinskas ir kun. Juozas Zdebskis idėjai pritarė: vienos pogrindinės ,,Kronikos” tikinčiųjų teisėms ginti per maža, būtų naudinga įkurti viešai veikiančią kunigų grupę, kuri operatyviai reaguotų į tikinčiųjų teisių pažeidimus. Tačiau jie buvo įsitikinę, kad Lietuvos komitetas turėtų būti savarankiškas ir bendradarbiautų su Krikščioniškuoju komitetu. Prie trijų sutiko prisidėti telšiškiai kunigai Vincentas Vėlavičius ir Jonas Kauneckas.
1978 m. Maskvoje Krikščioniškojo komiteto sekretoriaus Viktoro Kapitančiuko bute kunigai S. Tamkevičius, A. Svarinskas, J. Zdebskis užsienio žurnalistams viešai paskelbė apie Lietuvos tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto (TTGKK) įkūrimą ir jo tikslus. Užsienio korespondentams buvo įteikti keturi dokumentai. Spaudos konferencijoje užsienio žurnalistai taip pat buvo supažindinti su Maskvoje esančio Tikinčiųjų teisių gynimo krikščioniškojo komiteto ir naujojo TTGKK narių pasirašytu raštu, adresuotu Romos popiežiui Jonui Pauliui II, Pravoslavų Bažnyčių vadovams, Anglikonų Bažnyčios Primui, Pasaulinei Bažnyčių Tarybai, Visuomeniniams Krikščioniškiems Komitetams ir Prezidentui J. Karteriui.
Rašte buvo prašoma dėti pastangas, kad SNO (dabar JTO) priimtų „Konvenciją dėl kovos prieš religinę diskriminaciją“ ar jai tolygų dokumentą. „Vakare, grįždami iš Maskvos į Vilnių, – atsiminimuose rašė arkivysk. S. Tamkevičius, – traukinyje jau klausėmės BBC pranešimo apie įvykusią konferenciją. Suvokėme, kad tai labai pavojingas žaidimas, kuris greitai gali baigtis nelaime. Tokia buvo atviros kovos už tikinčiųjų teises pradžia, kuri, Dievo laiminama, tęsėsi net penkerius metus.“
Tylos Bažnyčios nebėra
1978 m. Karolį Vojtylą išrinkus popiežiumi Jonu Pauliumi II, jis paskelbė būsiąs tylos Bažnyčios balsas. Neatsitiktinai pirmasis Lietuvos TTG Katalikų komiteto dokumentas, kurį paskelbė BBC radijo korespondentas, buvo kreipimasis į Šventąjį Tėvą:
„Labai nudžiugome išgirdę iš Jūsų Šventenybės lūpų, kad nuo dabar tylos Bažnyčios nebėra, nes ji kalbės Popiežiaus lūpomis. Bažnyčioje geriausiai yra girdimas apaštalų įpėdinių – vyskupų – balsas. Tačiau kovojančio ateizmo sąlygomis šis balsas kartais būna visiškai prislopintas. Suvokdami savo atsakomybę prieš Dievą ir Bažnyčią, taip pat žinodami, kad objektyvi informacija apie Katalikų Bažnyčios padėtį Lietuvoje ne visada pasiekia Apaštalų Sostą, mes, Lietuvos kunigai, ryžomės kalbėti ir ginti švenčiausias Bažnyčios ir tikinčiųjų teises, nes mūsų tyla ir laukimas sudaro palankiausią dirvą ateistams griauti Bažnyčią iš vidaus ir išorės. Šiuo tikslu mes ir susibūrėme į Tikinčiųjų teisių gynimo Katalikų Komitetą“.
Antras TTG Katalikų komiteto pareiškimas buvo skirtas TSRS religijų reikalų tarybai dėl Lietuvos vyskupų Vincento Sladkevičius ir Julijono Steponavičiaus, kurie be teismo sprendimo yra nušalinti nuo pareigų ir ištremti į Lietuvos pakraščius. „Šitokia tarybinių pareigūnų savivalė padarė didelį nuostolį Bažnyčiai, Lietuvos tikintiesiems ir žemina tarybinį teisėtumą. Prašome leisti aukščiau minėtiems vyskupams eiti ganytojų pareigas savo vyskupijose”, – sakyta pareiškime.
Komitetas per penkerius metus išplatino 52 dokumentus įvairioms sovietų įstaigoms, popiežiui Jonui Pauliui II, Madrido konferencijai, UNESCO konferencijai, Amerikos prezidentui Karteriui ir kt. Į pareiškimus sovietų organai neatsakydavo. Sovietinės valdžios kantrybė pasibaigė 1983 metais, kai buvo nutarta tris kunigus (A. Svarinską, S. Tamkevičių ir J. Kaunecką) patraukti baudžiamojon atsakomybėn. A. Svarinskas ir S. Tamkevičius areštuoti, Katalikų komitetas išsklaidytas, tačiau netrukus analogiškas komitetas susikūrė pogrindyje.
Atsigręžti į autentiškus žmogaus teisių gynėjus
„Vakarykštis marksizmas „mutuoja“, prisiimdamas įvairias formas, dangstosi globalizmu, neoliberalizmu ir žmogaus teisių gynimo vėliavomis“, – kalbėjo arkivysk. S. Tamkevičius lapkričio 9 d. vykusiame TTGKK 40-ųjų metinių Jaunimo forumo „Pro Patria“ ir Laisvos visuomenės instituto organizuotame minėjime. Dėkodamas visiems, ginantiems šeimą, gyvybę, krikščioniškas vertybes – ginantiems Lietuvą, jaunus žmones pakvietė mąstyti apie naują sąjūdį su aiškiomis tautinėmis ir krikščioniškomis vertybėmis.
„Nei partizanai, nei Katalikų komitetas niekada negynė ir nebūtų sugalvojęs ginti žmogaus teisių, kaip jos yra šiandien suprantamos, – sakė Vilniaus universiteto Filosofijos katedros doktorantas Vytautas Sinica. – Žmogaus teisių kaip mažumų teisių, kaip įvairovės, kurios dabar reikalaujama, jokie laisvės kovotojai ir jokia rezistencija niekada negynė ir nesuprato. Būtent todėl tie patys rezistentai šiandien tampa tokie nepatogūs priešgynos, „nepritampa“ ir neišvengiamai bus pasmerkti naujo pasaulio statytojų. Pastarųjų nėra daug, bet jie įtakingi ir, atkreipkite dėmesį, kad niekas, išskyrus tuos pačius marginalizuojamus sąjūdiečius ir rezistentus, nedrįsta viešai pasmerkti jų melo.... Katalikų komitetas prisidėjo iškovojant Lietuvai laisvę, tačiau mes iki šiol nemokame nei jos įvertinti, nei ja naudotis.“
Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas dr. Andrius Švarplys gausiai dalyvavusius jaunus žmones kvietė nuo knyginės patirties atsigręžti į autentiškus žmogaus teisių gynėjus, išgirsti jų liudijimą apie sovietinę tikrovę, pažinti savo laisvės šaknis ir drąsiai gintus krikščioniškus idealus. Taip pat retoriškai klausė, kodėl taip atsitinka, kad žmogaus teisių gynimo klausimas tebėra aštrus ir nepriklausomoje visuomenėje, pabrėžė prigimtinių dalykų, Dievo ir tikėjimo bei žmogaus teisių sąsają.
