Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimo amžinojo gyvenimo. Šiuos žodžius tariame per kiekvieno sekmadienio liturgiją kalbėdami Didįjį tikėjimo išpažinimą. Tačiau ar iš tikro šio prisikėlimo laukiame? Ir amžinojo gyvenimo? Statistiniai duomenys rodo, jog daugybė krikščionių, taip pat besilankančiųjų bažnyčioje, tikėjimo amžinuoju gyvenimu yra atsisakę ar bent laiko tai gana nepatikimu dalyku. Skaičiai atrodytų dar liūdniau, jei įsileistume į tokius klausimus kaip štai šis: ar tokiam laukimui mūsų gyvenime tenka koks nors praktinis vaidmuo? Ar galimybę gyventi amžinai laikome paguodžiančia ir gražia, ar tai mums lieka labai miglota bei netikra, maža to, gal net negeidautina? Hansas Ursas von Balthasaras taip apibūdino šį klausimą: „Atrodo, tartum šiuolaikiniam žmogui kažkas būtų perpjovęs sausgysles, kad jis nebegalėtų bėgti ankstesnio tikslo link, tartum jam būtų pakirpti sparnai, būtų sunykusi dvasinė transcendencijos juslė. Kodėl taip atsitiko?“. Žinoma, dėmesio, priešingai, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo, gyvenimui anapus mirties nestokojama ir šiandien. Ir šiandien tebėra gyvas noras vėl pamatyti mylimus žmones; nuojauta, kad teismas gali egzistuoti ir kad man kada nors gali tekti prieš jį stoti, neišvengiamai nusmelkia mus tada, kai rengiamės daryti tai, ką patys laikome neteisinga.