Vysktant Aušros Vartų Gailestingumo Motinos Globos atlaidams kviečiame pasidomėti pamaldumu Mergelei Marijai. Šv. Liudvikas de Monforas, kaip teigia seminaristas Linas Braukyla, „nėra pamaldumo Švč. Mergelei steigėjas, bet tiek anksčiau, tiek dabar yra nepakeičiamas siekiant suprasti, kas yra tikrasis pamaldumas Marijai.“
Šv. Liudvikas Marija Grinjonas de Monforas (1673-1716) yra žinomas visame pasaulyje, tačiau netiesiogiai – per šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II šūkį „Totus tuus“. Ši frazė yra šv. Liudviko de Monforo pateikiamos trumpos maldos dalis: „Tuus totus ego sum, et omnia mea tua sunt“ (liet. „Aš esu visas tavo ir kas tik mano yra tavo“). Vien jau dėl šio ryškaus pavyzdžio derėtų pažvelgti į šv. Liudviko mokymą ir pabandyti naujai atrasti pamaldumą Švč. Mergelei Marijai.
Gimęs Bretanėje, Prancūzijoje, kilęs iš neturtingos ir paprastos šeimos, šv. Liudvikas visą gyvenimą buvo uolus paprastų žmonių misionierius. Nuo jaunumės išsiskyręs pamaldumu ir misijiniu užsidegimu, jis mokėsi Paryžiuje, baigė jau tuo metu labai garsią šv. Sulpicijaus seminariją. Dirbo ligoninės kapelionu, taip pat liaudies misijose. Radikaliai sekdamas Kristų, šv. Liudvikas daug kur tapo „prieštaravimo ženklu“ (Lk 2, 34), tačiau jo šventumas padėjo pamatą ne tik keletui vienuolijų ir misijinei veiklai, bet ir stipriam vėlesnių amžių pamaldumui Marijai visoje Bažnyčioje.
Norint tikrai suprasti šv. Liudviko mums perduodamą žinią, reikia teisingai suvokti, kas yra pamaldumas. Esame įpratę pamaldumu vadinti įprotį melstis, o pamaldumą Marijai – įpročiu melstis Marijai skirtas maldas. Iš tikrųjų, pamaldumas reiškia pastovų būdą artintis prie Dievo ir galiausiai su juo susivienyti. Jis nėra polinkis arba įpratimas kalbėti maldas, nes tada jis būtų „gražus“, bet nebūtinas. Vienoks ar kitoks pamaldumas yra būtinas, nes tai – būdas gyventi su Dievu.
Pagal šv. Liudviko įvaizdį, Marija yra dieviškoji sielų liejimo forma, kuri ne kalto smūgiais, bet savo pačios pavidalu sielai grąžina panašumą į Dievą.
Bažnyčios istorijoje buvo daug skirtingų pamaldumo formų ir visi jie yra geri keliai Dievo link. Galbūt pagal kitų žmonių pavyzdį ar pamaldumą reikia pačiam pasirinkti kaip melstis. Šv. Liudvikas liudija, kad pamaldumas Švč. Mergelei Marijai yra pranašesnis už daugelį kitų. Koks tas pamaldumas Marijai? Kokia jo prasmė? Tai nuolankus ir paprastas pasikliovimas Marijos užtarimu, taip mokantis iš jos pavyzdžio. Savo nuolankumu ir paprastumu ji tapo didžiausiu žmogumi istorijoje ir amžinybėje. Pagal šv. Liudviko įvaizdį, Marija yra dieviškoji sielų liejimo forma, kuri ne kalto smūgiais, bet savo pačios pavidalu sielai grąžina panašumą į Dievą.
Šv. Liudvikas patvirtina, kad pamaldumo tikslas – gyventi su Viešpačiu, pats pamaldumas yra tik priemonė. Jis teigia: „Tvirtą pamaldumą Švenčiausiajai Mergelei mes steigiame tik dėl tobulesnio pamaldumo Jėzui Kristui, tik norėdami suteikti patogią ir tikrą priemonę Jėzui Kristui rasti“. Nors šis šventasis nėra pamaldumo Švč. Mergelei steigėjas, bet tiek anksčiau, tiek dabar yra nepakeičiamas siekiant suprasti, kas yra tikrasis pamaldumas Marijai. Pasak šv. Liudviko, „tobuliausia, nes nuolankiausia yra nesiartinti prie Dievo patiems, be tarpininko pagalbos“, nes Viešpats Jėzus „visuomet buvo ir bus vienintelis Marijos vaisius“.
Maldoje vienijantis su Švč. Mergele Marija, su ja ir supanašėjama. Taip tobuliau mokomės priimti Kristų per Jo Žodį ir Jo Kūną per Švenčiausiąjį Sakramentą. Tai svarbiausia krikščioniui, nes tik Kristaus žodžiai ir Jo Kūnas teikia amžinąjį gyvenimą. Užuot pasitenkinę savo silpnumu kasdienybėje, turime aiškų tikslą – priimti Kristų taip, kaip jį priėmė Marija, tobulai. Kuo arčiau jos, tuo arčiau Kristaus.
Šv. Liudvikas de Monforas garsėja savo pasiūlytu būdu siekti panašumo į Dievo Motiną. Tai – Tobulas pasiaukojimas Jėzui per Mariją. Tai 33 dienų pratybos prieš kurią nors Marijos iškilmę. Jų pabaigoje raštiškai atnaujinami Krikšto pažadai, kartu pasirenkant Mariją savo „Motina ir Valdove“. Šis laikotarpis skiriamas „Jėzui Kristui priešingos pasaulio dvasios atsikratymui“ bei „prisipildymui Jėzumi Kristumi per Švenčiausiąją Mergelę“. Pasak šventojo, reikia pašvęsti „savo kūną ir savo sielą, savo vidines bei išorines gėrybes ir net savo buvusių, dabartinių ir būsimų gerų darbų vertę“. Ši nuostata yra tokia pati kaip Marijos arba, pavyzdžiui, šv. Pauliaus. Ji reiškia, kad viską turime iš malonės ir klystume, jei bandytume patys save išsaugoti, nepaaukoti ir to nuolat neatliktume. Todėl Tobulas pasiaukojimas Jėzui per Mariją padeda suprasti, ką reiškia šiemet įvykęs Lietuvos paaukojimas Marijos Širdžiai. Tai įsipareigojimas visus darbus savo šaliai nuolat atlikti iš meilės Dievo Motinai ir pasitikėti, kad ji juos ištobulins.
Šv. Liudvikas, be abejo, skatina įprastus katalikiško gyvenimo elementus: sakramentus, maldas, apsimarinimus, brolijas. Jis moko, kad meilė Marijai visa tai praturtina. Ypatingą dėmesį jis skiria Švenčiausiojo Sakramento priėmimui, rašydamas, jog turime kaskart prieš Komuniją atsižadėti savo tariamų nuopelnų ir kreiptis į Mariją, kad padėtų deramai priimti Kristų. Marija nuo pat pradžių yra pridengta: savo pamaldžios tylos, nuolankumo, žodžių apie ją Evangelijose taupumo. Ją paradoksaliai pridengia ir jos žinomumas bei visuotinis gerbimas. Esame prie jos taip pripratę, kad jokiam entuziastingam Dievo ieškotojui ar reformatoriui nešauna į galvą eiti pas Mariją ir, dar svarbiau, būti kaip Marija. O šv. Liudvikas klausia: „Kaip manote, kodėl Jėzus Kristus taip trumpai gyveno žemėje ir per tą nedaugelį išgyventų metų beveik visą gyvenimą buvo pavaldus ir paklusnus savo Motinai?“ Jėzus Kristus rodo pavyzdį, kad kasdien iš Marijos mokytumėmės gyventi.
