„Vienose bažnyčiose vyksta tikrai įdomių su sakraline muzika susijusių dalykų, kitose – apgailėtinų. Kai kuriose jų muzika prastai atliekama dėl to, kad parapija neturi pinigų pasamdyti gerą vargonininką – groja nežinia kas, nežinia kaip ir nežinia kokiu instrumentu. Ką ir kalbėti apie tikrus vargonus – vietoj jų dažnai grojama pigiais elektroniniais. Tai labai kompleksinė problema – ir švietimo, ir galbūt kai kurių Bažnyčios hierarchų požiūrio“, – interviu Bernardinai.lt teigė kompozitorius, dirigentas, choro „Jauna muzika“ meno vadovas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos katedros vedėjas prof. VACLOVAS AUGUSTINAS.
Lapkričio 24 dieną vienas ryškiausių Lietuvos chorinės muzikos kūrėjų Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje kviečia į savo naujo dvejus metus rašyto sakralinio kūrinio – iškilmingų mišių – premjerą. Kai susitikome su kompozitoriumi praėjusią savaitę pokalbio, jis prisipažino, kad būtent tądien padėjo paskutinį tašką ir išsiuntė medžiagą orkestrui.
Pokalbyje su V. Augustinu – apie ilgai brandintas mišias, chorinės bei sakralinės muzikos situaciją Lietuvoje, tikėjimo ir kūrybos santykį.
Iškilmingos mišios jau sukurtos. Prisiminkime jų kelionę nuo minties užuomazgos iki paskutinio taško. Kaip gimė mišių idėja ir kaip ją sekėsi plėtoti?
Pradžia buvo labai paprasta: šią idėją man pasiūlė įstaiga „Pax et Bonum“. Tai labai solidūs ir gerą reputaciją turintys renginių organizatoriai, surengę daug gražių koncertų, festivalių. Jų iniciatyva parašyti stambų kūrinį jau buvo užsakyta kompozitoriams Algirdui Martinaičiui, Gediminui Gelgotui, Jonui Jurkūnui. Man buvo pasiūlytos būtent mišios. Ir, prisipažinsiu, daug kartų apie jas esu galvojęs, bet iki šiol vis nesiryžau, nors muzikos istorijoje turbūt nėra kompozitoriaus, kuris nebūtų parašęs mišių. Kai kurie jų yra sukūrę labai daug, ypač viduramžiais ir renesansu.
Idėja sukurti mišias buvo pasiūlyta 2015-aisiais, o paskutinis taškas padėtas tik šiandien. Tai, kad sukurti kūrinį užtruko taip ilgai, dar nereiškia, kad tik tuo buvau užsiėmęs pastaruosius metus – ne, įvairių veiklų man netrūksta, todėl su kūryba kiek pripuolamai išeina, dėl to ir laikas išsitempia.
Šis darbas nebuvo lengvas, bet labai džiaugiuosi šia galimybe ir esu labai dėkingas palankiai susiklosčiusioms aplinkybėms, užsakovams, rėmėjams, Dievo valiai, kad pagaliau pavyko tai padaryti. O kaip kūrinys suskambės – pamatysime.
Kokios tai bus mišios? Ko tikėtis einant jų klausytis?
Tai nebus kūrinys, perkrautas įmantriomis, subtiliomis detalėmis – atvirkščiai, tai bus platesnių potėpių muzika, nepaskęstanti bažnyčios erdvėje. Tempas bus toks, kad klausytojams liktų laiko suprasti ir išgirsti. Jokio skubotumo, kulminacijos bus plėtojamos neskubriu greičiu, dideliam garsumui bus palikta laiko nuaidėti.
Norėčiau, kad skambant muzikai žmonės ramiai pabūtų garso apsuptyje, nereikia tikėtis kokių nors efektingų, virtuoziškų pasažų ar įmantrios muzikinės kalbos, geriau tiesiog ramiai susikaupti maldai už Tėvynę. Tikiuosi, kad šis kūrinys palies klausytojų širdis.
Tai ne tik savo forma ypatingas kūrinys, bet ir skirtas svarbioms iškilmėms – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Kiek jums ši proga turėjo įtakos rašant mišias?
Pasijutau dviprasmiškai. Viena vertus, valstybės šimtmetis – man iš tikrųjų labai svarbi sukaktis. Kita vertus, tokiomis progomis iškart visko pasipila daug, kažkas daroma, kuriama specialiai ir galbūt tuoj pat pamirštama. Aš į šią progą žiūrėjau gana formaliai, nesureikšminau. Nėra taip, kad dėl jos mišios būtų kitokios. Mišios yra mišios – ar šimtmetis, ar 99-metis, nuo to nesikeičia nei kūrinio tekstas, nei jo dalys, nei intencija.
Ar galima sakyti, kad turime tradiciją svarbioms istorinėms, iškilmingoms datoms užsakyti parašyti tokius stambius kūrinius kaip jūsų mišios?
Kiek tyrinėjau, dar prieškariu valstybės šventėms, sukaktims buvo rašomi kūriniai ir Juozo Naujalio, ir kitų kompozitorių. Net sovietmečiu buvo panaši tradicija – kad ir kokia veidmainiška, bet buvo. O per pastaruosius 25 metus gal iš baimės, kad nekiltų neigiamų sovietmečio patirties konotacijų, menininkams retai užsakoma svarbioms progoms sukurti naujus kūrinius. Gaila, nes tai visai natūralu. Ypač prasminga, manau, būtų užsakyti bažnytinius kūrinius. Europos muzikos istorijoje yra daug tokių pavyzdžių: Haydno „Nelsonmesse“, Händelio „Coronation Anthems“, Mozarto „Krönungsmesse“ ir daugybė kitų. Man šiek tiek gaila, kad pas mus ši tradicija ne pakankamai gyva.
Galbūt vengiama ar bijoma valstybinėms progoms užsakyti sakralinius kūrinius?
Tai tik spėlionės, nes užsakymas – vadinasi, honoraras, vadinasi, turi būti rastas finansavimas, o jo šaltiniai paprastai būna valstybiniai – ne bažnytiniai. Kiek man teko būti tarybose, kurios tokį finansavimą skirsto, neatsimenu, kad atmintinoms valstybės progoms būtų užsakytas religinis kūrinys. Bijau, kad čia gali būti vadovaujamasi nuostata: mes čia remiame aukštąjį meną, o ne religiją.
Galbūt ir iš Bažnyčios pusės gali būti kliūčių, nes kai kuriose bažnyčiose smarkiai kontroliuojama, kokia muzika jose turi skambėti. Kaip sakiau, tai tik spėlionės. Bet man pavydu, kai girdžiu iš savo bičiulių kompozitorių Lenkijoje, kad pas juos visiškai normalu valstybinių švenčių proga užsakyti religinius kūrinius. Ką tik Lenkijos nepriklausomybės šimtmečiui koncertų salėje skambėjo mano bičiulio Paweło Łukaszewskio „Te Deum Polonia“.
VACLOVAS AUGUSTINAS: Vilniaus arkikatedra bazilika neturi profesionalios kapelos, nors tokių yra beveik visose Europos šalyse. Tai turėtų būti apmokami muzikantai, kurie garantuotų aukštą bažnytinės muzikos atlikimo kokybę.
Jūsų mišios „Missa pro centesimo anno restitutionis Lituaniae“ įvardijamos kaip septynių dalių vokalinė ir instrumentinė kompozicija tradiciniais mišių tekstais mišriajam chorui, styginių orkestrui, dviem solistėms, skaitovui, fonogramai ir judesiui. Toks iš pažiūros netradicinis mišių atlikimas, sujungiantis keletą medijų. Ar jums svarbus tarpdiscipliniškumas, mišių atlikimas naujai, šiuolaikiškai?
Mišių rašymo tradicija yra labai sena, siekianti renesanso pradžią, gal ir dar ankstesnius laikus. Ilgainiui muzikos istorijoje, ypač XX amžiuje, atsirado kompozitorių, kurie kūrė mišias, savo trukme ar dėl muzikantų sudėties ne visai tinkančias apeigoms, liturgijai. Taigi kas tas šiuolaikiškumas šiuo atveju – man sunku pasakyti. Mišias kūriau tradicines pagal kanoninius tekstus lotynų kalba. Nusprendžiau netrumpinti jų, išlaikyti dalių proporcijas, tempų, nuotaikų kaitą. Labiau sekiau tradicija, o ne galvojau apie šiuolaikiškumą. Nesu didelis tradicijų laužytojas, priešingai – jų puoselėtojas šiais, neribotos kūrybinės raiškos, laikais.
Nepervertinčiau ir to medijų susiliejimo. Man norėjosi ištrinti ribą tarp apeigiškumo ir koncertiškumo, įprasto salėse, kai prieš pasigirstant muzikai žmonės būriuojasi, šnekučiuojasi, tada susėda į savo vietas, varto programėles, laukia, kada čia viskas prasidės. Kita vertus, nebuvo ir intencijos mišių pritaikyti liturgijai – tai vis tiek bus koncertas.
Norėjau, kad žmogus, atėjęs į bažnyčią, iš karto pakliūtų į garsinę aplinką. Taip kilo mintis prieš kūriniui prasidedant paleisti garsinę instaliaciją, kuri skambėtų 30–40 minučių iki prasidedant koncertui. Kaip minėjau, man svarbu, kad žmonės iš karto panirtų į garsą, susikauptų, kad pirmasis žodis „Kyrie“ pasiektų jau pasiruošusią jų sąmonę. Šį koncerto aspektą sugalvojau iš anksto, o paskui dar gimė idėja pakviesti prisijungti ir šokių grupę „Aura“. Ką ji darys – man pačiam smalsu.
Suprantu, kad koncertų organizatoriams visada rūpi kuo įdomiau ir netikėčiau pristatyti naują kūrinį, o aš kaip tik šiek tiek baiminuosi įvairių režisūros eksperimentų, bet šįkart visiškai pasitikiu patyrusiomis koncertų rengėjomis Vilija ir Sigute.
Sakralinės, bažnytinės muzikos situacija Lietuvoje – kaip ją vertinate? Ar netrūksta tokią muziką kuriančių kompozitorių? Ar pakankamai puoselėjama muzika, kuri skamba bažnyčiose?
Lietuvoje, be manęs, beveik vien sakralinę muziką kuria Donatas Zakaras, Kristina Vasiliauskaitė, Vytautas Miškinis. Tačiau sakralinės muzikos situaciją Lietuvoje apibūdina ne vien tai, kiek ir kokių kompozitorių, ją rašančių, turime, daugiau ar mažiau jie sakralinės muzikos sukuria. Kartu svarbu – kaip tokia muzika gyvuoja realiame gyvenime – Bažnyčios ir koncertiniame.
Puikiai žinote, kad įvairiose bažnyčiose yra chorų, kurie atlieka tradicinę bažnytinę muziką ir rūpinasi ja. Bet čia pat yra ir jaunimo grupių, kurios groja gitaromis, būgnais. Arba provincijos bažnyčiose kelios moterėlės bando giedoti keliais balsais – švariai ar nešvariai, galbūt pritariant suklerusiems vargonams. Man labai įdomi yra Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovės vokalinė grupė, kuri bando tyrinėti specifinį gerklinį giedojimą. Ji ne tik atlieka savo, kaip giedotojų, pareigas, bet ir ieško ypatingo skambesio, kurio neišgirsi nė vienoje kitoje Lietuvos bažnyčioje.
Vienose bažnyčiose vyksta tikrai įdomių su sakraline muzika susijusių dalykų, kitose – apgailėtinų. Kai kuriose jų muzika prastai atliekama dėl to, kad parapija neturi pinigų pasamdyti gerą vargonininką – groja nežinia kas, nežinia kaip ir nežinia kokiu instrumentu. Ką ir kalbėti apie tikrus vargonus – vietoj jų dažnai grojama pigiais elektroniniais.
Tai kur čia spragos – švietimo sistemoje?
Tai labai kompleksinė problema – ir švietimo, ir galbūt kai kurių Bažnyčios hierarchų požiūrio. Pavyzdžiui, Vilniaus arkikatedra bazilika neturi profesionalios kapelos, nors tokių yra beveik visose Europos šalyse. Tai turėtų būti apmokami muzikantai, kurie garantuotų aukštą bažnytinės muzikos atlikimo kokybę.
Ar taip išeina, kad bažnytinė muzika kaip sakralinio meno rūšis lieka nuošaly? Kad jai dėmesio skiriama mažiau nei sakralinei dailei, architektūrai?
Sunku pasakyti, reikėtų atlikti tyrimus, bet nujaučiu iš Bažnyčios požiūrio, kad vis dėlto muzika nėra taip svarbu. Tarytum nuostatą: melstis žmonės atėjo, o ne į koncertą. Norit koncerto – eikit į Filharmoniją.
Vadinasi, muzika nėra tai, kas gali sustiprinti maldą?
Būtent, ir manau, kad tai klaidingas požiūris. Kodėl paveikslai, kurie kabo bažnyčiose ant sienų, yra svarbu? Kodėl architektūra svarbu? Skulptūros? Apeigų drabužiai? O muzika jau nebe taip svarbu? Kaip išeis, taip ir bus gerai? Pamenu, vienoje bažnyčioje vyko apeigos, ir buvo skaitoma lotynų kalba. Šiek tiek išmanau ją. Lotynų kalbos tartis toje bažnyčioje buvo klaiki. Papasakojau kažkam apie tai. Ir sulaukiau replikos: į ką tu kreipi dėmesį, žmonės juk meldžiasi, koks skirtumas, kokia lotynų kalbos tartis? Manau, kad didelis skirtumas. Manau, kad viskas turi būti svarbu. Lygiai ir muzika – jeigu ji prasta, jeigu nešvariai intonuojama, jeigu balsai skamba nedarniai – pažeidžiama harmonija, ir tai ne tik kad nestiprina maldos, bet ir gali jai trukdyti.
Kaip muzikantui man svarbu, kad bažnyčioje skambėtų ypač aukštos kokybės muzika. Žinau gražių pavyzdžių ir Vokietijoje, ir Prancūzijoje, ir Šiaurės šalyse, kai planuojamas muzikinių įvykių įvairioms bažnytinėms šventėms biudžetas: kiek skirti pinigų eiliniam sekmadieniui, kiek – Velykoms ar Kalėdoms ir pagal tai pasamdyti dainininkus, orkestrą. Kai kurių šalių katedrose išlaikomas profesionalus muzikos kolektyvas. Tiesa, visko pasitaiko. Pats nesu girdėjęs, bet žmonės iš Vatikano yra sakę, kad jų bažnyčiose atliekamos muzikos lygis yra labai prastas, kad ir kaip keista būtų.
Įdomumo dėlei – o Lenkijoje?
Lenkijoje panašiai kaip Lietuvoje. Tik, kadangi šalis daug didesnė, tai ir įvairovė didesnė – daugiau gražių dalykų, bet daugiau ir prastų.
VACLOVAS AUGUSTINAS: Kūryba, matyt, užkaišau tikėjimo abejonių duobes, intuityviai sukurdamas ką nors, kas man leidžia pajausti vidinę pilnatvę. Galbūt taip ilgai mišių ir nesu rašęs dėl to, kad nejaučiau vidinės brandos.
Kalbant apie aukšto lygio muziką ir auditoriją, ar jai reikia specialaus pasiruošimo jos klausytis, atlikti?
Čia kyla dar viena problema. Tie, kurie agituoja už jaunimo grupes, už tą gitarinę bažnyčios muziką, turi gana stiprų argumentą sakydami, kad taip daugiau pritraukia jaunimo. Galbūt. Vis dėlto esu už pusiausvyrą. Žinoma, negalima ignoruoti noro, ypač jaunų žmonių, muziką atlikti kitaip – ne tik chore ir vargonais. Turėtų būti profesionalų, kurie rūpintųsi atskirais bažnytinės muzikos žanrais.
Asmeniškai negaliu prisiimti atsakomybės rūpintis gitarine muzika – man įdomesnė akademinė gerąja prasme muzika bažnyčioje. Kiek galiu, tiek darbuojuosi šioje sferoje ir kalbėdamas apie tai, ir kurdamas, dalyvaudamas su savo kolektyvu mišiose. Agituoju už rūpestingesnį dėmesį muzikai bažnyčioje. Ir kartu pabrėžiu, kad bažnytinę muziką ir sakralinius tekstus svarbu išlaikyti ne tik bažnytinėje aplinkoje. Apskritai krikščionybės puoselėjimas – viena mano misijų.
Tikėjimas, santykis su Dievu ir kūryba – kaip tai koreliuoja viena su kita: kokią įtaką tikėjimui daro jūsų kūryba ir atvirkščiai – kaip kūryba veikia tikėjimą?
Aš esu tikintis, bet man, – gal ir nenuostabu, – tikėjimo kelionėje kyla labai daug klausimų ir abejonių. Tačiau mane drąsina, net ir pažįstami kunigai sako: tai normalu, visi pilni abejonių, net popiežiai.
Kūryba, matyt, užkaišau tikėjimo abejonių duobes, intuityviai sukurdamas ką nors, kas man leidžia pajausti vidinę pilnatvę. Galbūt taip ilgai mišių ir nesu rašęs dėl to, kad nejaučiau vidinės brandos. Kai kurie kolegos kompozitoriai, štampuojantys mišias vienas po kitų, kartais man kelia įtarimą, ar tai nėra daroma paviršutiniškai. Tiesa, ne man teisti. Kai kurie kolegos sako, kad jiems visiškai nesvarbu, ką rašyti: jeigu reikia, parašys mišias, reikia – simfoniją ar pasaulietinės muzikos kūrinį. Esą profesionalas privalo padaryti tai, ko iš jo reikalaujama. Man atrodo, kad aš taip negalėčiau. Esu sukūręs daug kūrinių ne tik pagal kanoninius apeigų tekstus – tai ir ištraukos iš Evangelijų, psalmių ar Bažnyčios tėvų raštų. Visuomet ieškau vidinės motyvacijos, kaip tekstų žodžiai ar idėjos rezonuoja su mano pasaulėžiūra ir man svarbiais dalykais.
Jeigu nebūčiau tikintis, nevadinčiau savęs krikščionimi, turbūt ir su muzika būtų visai kitaip. Man tikėjimas ir kūryba glaudžiai susiję.
Jus tikrai galima pavadinti ypač produktyviai pastaruoju metu dirbančiu sakralinės muzikos kompozitoriumi: pristatėte kūrinį šventiniam Vasario 16-osios koncertui, išleidote autorinę sakralinių kūrinių plokštelę „Tau bet kokios sutemos šviesios“, kūrinį „The Face of Christ“, „Sanctus“ virtualiam chorui, kompoziciją chorui Reformacijos dienai ir kt. Kaip atradote religinę muziką, ir ar tai susiję su tikėjimo atradimu?
Mano kūrybos pradžia buvo dainos su gitara, dainuojamoji poezija dar paauglystėje. Tuomet – grupė „Antis“, bet tai daugiau kolektyvinė kūryba. Negaliu sakyti, kad „Antis“ – tai mano muzika, „Antis“ nėra aš, bet kita grupė – „Saulės laikrodis“ – tai jau labiau aš.
Nuo pat vaikystės dainavau „Ąžuoliuko“ chore, o chorinė muzika – 90 procentų religinė muzika. Ir galbūt nuo tada man pasąmonėje ėmė kauptis ši patirtis. Pirmasis mano sukurtas sakralinis kūrinys buvo „Cantate Domino“ 1996 metais, – tiksliai prisimenu, nes yra įtrauktas į naująją kompaktinę plokštelę. Tada – „Himnas šv. Martynui“, paskui atradau šv. Augustiną ir jo tekstus panaudojau daugeliui savo kūrinių. Vėliau pradėjau skaityti įvairius psalmių vertimus ir taip po truputį atradau sakralinę muziką. Lygiai natūraliai kaip tikėjimą. Senąjį Testamentą ir kitus bažnyčios tėvus filosofus pradėjau skaityti labai anksti, bet iš pradžių tai buvo labiau intelektualus požiūris, nesusijęs su tikėjimu. Pasakyti, kad esu krikščionis, katalikas, išdrįsau palyginti neseniai, gal tik prieš 10–12 metų.
Ką manote apie šiuolaikinę akademinę muziką? Kokia, jūsų nuomone, ji turėtų būti?
Kadangi esu Muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos katedros vedėjas, pro mane praeina visas dabar kuriantis jaunimas, ir jo skonių, stilių spektras yra labai platus. Bet čia nėra nieko unikalaus. Visame pasaulyje stilių dabar yra daugybė, kiekvienas kompozitorius arba jį turi, arba neturi jokio. Džiaugiuosi, kad ta įvairovė yra, tačiau nori nenori vienokia muzika traukia labiau, kitokia – mažiau.
Muzikos kūryboje man vienas svarbiausių aspektų yra komunikacija, kūrėjo santykis su klausytoju, todėl šiuolaikinė muzika, kuri atliepia tik labai siaurą profesionalų ratą, man mažiau įdomi. Esu šalininkas demokratiškesnės stilistikos, suprantamos didesniam ratui žmonių. Nesakau, kad muzika reikia pataikauti visiems, bet per ją noriu kalbėti, komunikuoti su klausytojais, virpinti emocijas. Tokia muzika man įdomesnė, tokią ir pats kuriu, tokios ir klausausi. Yra kūrėjų, kurie apskritai eliminuoja emocionalumą iš muzikos suvokimo, kūrybos ir orientuojasi į techniką, objektyvų grožį, proporcijas, harmoniją. Aš nesu jų stovykloje. Džiaugiuosi, kad Kompozicijos katedroje turime dėstytojų, atstovaujančių patiems skirtingiausiems požiūriams: nuo kraštutinio konstruktyvisto iki kraštutinio intuityvisto. Manau, dėl to studentams tik geriau.
VACLOVAS AUGUSTINAS: Džiugu, kad vienais metais vieni chorai išjudina tam tikrus dalykus, kitais metais – kiti, ir „Jauna muzika“ savo laiku didelį darbą padarė. Dabar jaučiamas gyvybingesnis universitetų chorų judėjimas. Iš esmės esu patenkintas chorinės muzikos lygiu. Ne toks patenkintas – tuo, kad, deja, neturime ryškių jaunų chorinės muzikos kūrėjų.
Jaučiamas ir vis didesnis susidomėjimas chorine muzika, ir chorų pagyvėjimas. Kaip vertinate tokios muzikos padėtį?
Mane suglumina, kartais ir papiktina klausimas: ar jums neatrodo, kad chorinė muzika yra pasenęs, nebeįdomus reikalas? Ne, neatrodo. Chorinės muzikos situacija nėra tokia dramatiška. Lietuvoje pakankamai besidominčių tuo žmonių, kad ši kultūra gyvuotų. Tik nereikia galvoti, kad chorinė muzika, kaip kokia televizija, turi būti įdomi visiems. Tai elito muzika – tegul ji tokia ir lieka. Visais laikais aukštoji muzika buvo elito reikalas, o ne daugumos.
Džiugu, kad vienais metais vieni chorai išjudina tam tikrus dalykus, kitais metais – kiti, ir „Jauna muzika“ kadaise didelį darbą padarė. Dabar jaučiamas gyvybingesnis universitetų chorų judėjimas. Iš esmės esu patenkintas chorinės muzikos lygiu. Ne toks patenkintas – tuo, kad, deja, neturime ryškių jaunų chorinės muzikos kūrėjų. Nors su „Jauna muzika“ ir Kompozitorių sąjunga kasmet inicijuojame chorinės muzikos kompozicijų konkursą „Vox juventutis“ besimokantiems jauniems žmonėms, per 13 metų dar neatsirado ryškaus chorinės muzikos kompozitoriaus. Kol kas jauniausias chorinės muzikos kūrėjas yra Donatas Zakaras, bet jam jau beveik 40! Pavyzdžiui, latviai turi Ēriką Ešenvaldą, kuris būdamas 25-erių jau buvo žinomas visame pasaulyje.
Pas mus tokių dar negimė, bet gims.
Jums pačiam kokie kompozitorių vardai ir kūryba artimi? Kas jus inspiruoja sukurti vieną ar kitą kūrinį?
Būtų visiškai banalu minėti Johano Sebastiano Bacho ar Georgo Friedricho Händelio pavardes. Jie visiems patinka. Aš į šį klausimą paprastai atsakau taip: turiu pasaulyje dvasios brolius kompozitorius, su kuriais jaučiu vidinį ryšį, net jeigu jų asmeniškai ir nepažįstu: lenkas Pawełas Łukaszewskis, šviesaus atminimo britas Johnas Taveneris, lenkas Mikołajus Góreckis, minėtas latvis Ērikas Ešenvaldas, amerikietis Mortenas Lauridsenas. J. Tavenerio muziką tiesiog dievinu, netgi naujųjų mišių dedikacija – „Iš pagarbos J. Taveneriui“. Tie, kurie gerai pažįsta šio kompozitoriaus muziką, jos atspindžių išgirs ir mano mišiose.
Su tokiais kūrėjais ryšį jaučiu net ir per atstumą, per gyvenimo ir mirties ribą. Jie ir inspiruoja. Bet lygiai taip pat inspiruoja ir mano šaknys – roko muzika, progresyvusis rokas iš paauglystės: Emerson, Lake & Palmer, „Yes“, „Pink Floyd“, „Jethro Tull“. Šių grupių muzika labai giliai mano smegenyse, ir kartais iš pasąmonės išplaukia į paviršių.
