„Ne jūsų reikalas abejoti Bažnyčia”: jūsų darbas „pulti ant kelių“ ir dėkoti, kad jai priklausote. Apie tokius skaitytojų vyrų komentarus visai neseniai dalijosi amerikietė katalikų publicistė ir rašytoja Kaya Oakes. Tiesa, ji tikrai kas sekmadienį puola ant kelių savo parapijos bažnyčioje ir jaučiasi dėkinga, kad jai priklauso. Nepaisant to, mano, kad retsykiais ir jai dera atsitoti ant kojų ir netgi pasisakyti.
Ar verta apie tai dabar kalbėti? Juk būta ir blogiau. Būdami savo laikmečio vaikai, krikščionys nuėjo ilgą kelią iki moters orumo pripažinimo, bent jau žodžiais deklaruoto. Patys prie tos lygybės įtvirtinimo reikšmingai prisidėjo. Šiandien mums visiems keistai skamba 1914 m. katalikų enciklopedijos paragrafas, kuriame rašoma, jog moterį dera ruošti išimtinai žmonos ir motinos vaidmeniui, – juk pati gamta nustatė tokias ribas. O lytys niekada „nepasieks lygybės aukštojo išsilavinimo srityje“. Šiandien žinome, kad ne vienoje pasaulio valstybėje aukštojo mokslo diplomą įgyja kur kas daugiau moterų nei vyrų, tad išsilavinimo spraga tikrai užpildyta.
Kodėl katalikai eilinį kartą atsigręžia į moters temą? Pastaruoju metu ji aktyviai gvildenama, pavyzdžiui, Italjos ir JAV žiniasklaidoje. Ne paslaptis, kad moters vieta Bažnyčioje – viena iš svarbių Pranciškaus pontifikato gijų. Tikrai ne dėl politkorektiškumo. Savo mokyme, permąstydamas ir Bažnyčios kaip institucijos veikimą, jis neišvengiamai liečiasi prie pasauliečių, tad ir moterų temos.
Ji minima ne pirmą kartą. Jonas Paulius II, pavadinęs save „popiežiumi feministu“, netgi parašė specialiai moterims skirtą dokumentą „Muglieris dignitatem“, tačiau gyvenimas nestovi vietoje. Daugelį sąvokų ir praktikų dera permąstyti iš naujo.
„Bažnyčia būtų visiškai kvaila, jei atsisakytų moterų įsitraukimo į sprendimų priėmimą“ – neseniai žiniasklaidoje nuaidėjo Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininko kardinolo Reinhardo Marxo žodžiai, išsakyti Sinodo jaunimo tema auloje. (Jo pasisakymo tezes rasite čia >>>)
Kard. Marxas mano, jog jau beveik pavėlavome, turime veikti nedelsdami, nes paprasčiausiai prarasime jaunas moteris ir patys dėl to būsime kalti. Primindamas, jog prieš gerą pusšimtį metų to paties siekė dar Jonas XXIII, kardinolas pabrėžė, kad simboliško atsivėrimo neužtenka: „Negalime ir toliau palaikyti nuomonės, kad norime išlaikyti valdžią vien vyrų rankose.“
Pasiūlymas bažnytinės valdžios struktūras atverti pasauliečiams, tad ir moterims, ne kartą skambėjo lytinio piktnaudžiavimo atvejų kontekste, vertinant juos kaip klerikalizmo, piktnaudžiavimo valdžia padarinius.
Kardinolas ragino į tai reaguoti konkrečiai: įtraukti visus, išjudinant klerikalizmą, kuris pasireiškia, kai kuri nors grupė jaučiasi viršesnė už kitus ir galinti diktuoti kitiems elgesio modelį. Moterų įsitraukimas, anot jo, būtų geriausias priešnuodis.
Turime iš naujo įsisavinti debatų kultūrą.
Suprantama, susėdus prie bendro stalo su pasauliečiais, neįmanoma ir toliau vadovautis įprasta sprendimų „nuleidimo“ praktika, hierarchiniu santykiu. „Turime iš naujo įsisavinti debatų kultūrą, kad sugebėtume argumentuotai dalyvauti visuomeniniuose debatuose svarbiausiais egzistencijos klausimais“, – teigia vokietis kardinolas. Suteikti atsakingas pareigas moterims, anot jo, yra viena iš sąlygų, siekiant išsaugoti pasitikėjimą Bažnyčia. Ši praktika turi apimti visą instituciją: pradedant parapija, baigiant Vatikano kurija.
Panašius svarstymus paskatino neseniai pasibaigęs Sinodas, kurio metu darsyk tapo akivaizdu, jog dabartinė sprendimų priėmimo tvarka katalikų bendruomenėje nebeatitinka tikrovės. Nors jaunimo sielovadoje dirba daugybė seserų vienuolių, taigi, moterų, kurios dalyvavo ir net pasisakė sesijų metu, baigiamojoje darbų fazėje jos neturėjo teisės balsuoti. „Sinodas – vyskupų susitikimas“ – buvo mėginta teisintis. Tačiau lieka faktas, kad keletas brolių vienuolių – ne kunigų (mat kol kas balsavimas susietas su kunigystės šventimais) gavo išimtinį leidimą balsuoti. Seserys – ne.
Pranciškonų konventualų vyresnysis Marco Tasca pripažino, kad Sinodas tam nebuvo pasiruošęs ir tikriausiai ateityje jo taisyklės galėtų pasikeisti. Juk 80 proc. pasišventusiųjų yra moterys, tad reikia tikėtis, jog ateityje Vyskupų sinodas paklaus nuomonės visų tų, kurie veikia sielovadoje.
Ir tai ne jokia nepagrįsta pretenzija, o neišnaudoti resursai.
Ir tai ne jokia nepagrįsta pretenzija, o neišnaudoti resursai. Štai JAV vyskupai, giliai įklimpę į, atrodo, neišbrendamą lytinio piktnaudžiavimo bylų pelkę, sulaukė atviro katalikių moterų palaikymo: „Pasitikėkite mumis. Mes, jūsų pasaulietės bendradarbės, sugebame susidoroti su blogomis naujienomis. Mes taip pat turime balsą Dievo karalystėje (...) Tam tiesiog reikia vietos prie bendro stalo, kad drauge atkurtume Bažnyčią ir vėl ją padarytume vilties vieta kiekvienam.“
Moterys vienuolės savo vyskupams sakė: „Mes taip pat buvome įvairiai bandomos, patyrėme nesupratimą, kontroversijas, o ir pati mūsų veikla, atrodė, nebeturi prasmės. Mus šios patirtys išmokė, kad vienintelis būdas pasitikti krizę – tai būti kartu, kaip seserys.“
„Keliu sau klausimą, ar visuotinė pasitikėjimo Dievu krizė, nešanti mums tiek daug žalos, sargdinanti mus beviltišku netikėjimu ir cinizmu, – ar ši krizė nėra susijusi su sandoros tarp vyro ir moters krize?“ Tai popiežiaus Pranciškaus žodžiai, pasakyti 2015 m. balandžio 15 d. katechezėje. Su tuo susijusi didžiulė Bažnyčios atsakomybė – sakė jis.
Darna tarp vyro ir moters yra nepakeičiamas viso pasaulio santarvės ir taikos pamatas.
Šis pirmykštis vyro ir moters konfliktas, kurį vaizdingai nusako Pradžios knygos Edeno istorija, nėra vien ideologinė pretenzija ar kaprizas. Jau ne kartą pastaruoju metu girdėjome, kad darna tarp vyro ir moters yra nepakeičiamas viso pasaulio santarvės ir taikos pamatas.
