„Žodis tapatybė, - sakė Pranciškus, - nėra lengvas“. Kas aš? Tai vienas iš rimčiausių klausimų: savęs pačių, kitų, Dievo ir istorijos akivaizdoje.
Lapkričio 1 d. Buenos Airėse baigėsi kelias dienas trukęs katalikiškos „Scholas Occurentes“ ir hebrajiškos „World Ort“ organizacijų surengtas 400 jaunuolių iš 30 skirtingų pasaulio vietų susitikimas. Abi šios organizacijos pagrindinį dėmesį skiria ugdymui.
Skirtingų įsitikinimų, kalbų ir tapatybių jaunuoliams sveikinimą video žinios pavidalu pasiuntė ir popiežius Pranciškus, kuris jiems linkėjo tikros susitikimo šventės. O susitinkant reikia būti užtikrintu dėl savosios tapatybės. Norint susitikti su kitu negalima derėtis dėl savo tapatybės, jos užmaskuoti, slėpti, nes gyvenimas yra ne karnavalas, yra kažkas daug rimčiau. Susitikimas turi būti džiaugsmingas, bet taip pat rimtas.
„Žodis tapatybė, - sakė Pranciškus, - nėra lengvas“. Kas aš? Tai vienas iš rimčiausių klausimų: savęs pačių, kitų, Dievo ir istorijos akivaizdoje. Kas aš? Šis klausimas keliamas kartu su klausimu apie mano gyvenimo prasmę. Ir tai nėra klausimas iš kurio reikia greitai išsilaisvinti, atsakyti ir pamiršti. Tai klausimas visam laikui, visada atviras ir artimas klausimas.
Mūsų tapatybė, pasak popiežiaus, nėra nustatytas dydis, fabriko numeris ar internete aptinkama informacija. Mes nesame kažkas, kas visiškai nustatyta. Mūsų tapatybės branduolys auga gyvenimo kelyje. Esame savo gyvenimo liudytojai, rašytojai ir skaitytojai, tačiau nesame vieninteliai autoriai: esame tai, ką Dievas mums svajoja. Tapatybė taipogi siejasi su nuoseklia ištikimybe sau, savo branduoliui, savo istorijai. Tapatybė nesukuriama laboratorijoje, tačiau turi istoriją, kyla iš šeimos, iš krašto, iš bendruomenės. Neįmanoma kalbėti apie tapatybę nekalbant apie priklausymą kažkam. Tapatybė yra priklausyti kažkam, taip tam, kas mane viršija, yra daugiau už mane.
Mūsų dienų didelis ir dažnai pasitaikantis pavojus tapatybei yra pamiršti savo šaknis, kilmę, istoriją, neatsiverti dabartiniam sugyvenimui, matyti kitame tik pavojų ir priešą: taip prasideda karas. Tai galime stebėti kiekvienos dienos naujienose: karas iš pradžių yra mažas, beveik nepastebimas, bet galiausiai tampa baisiu ir dideliu. Kad tapatybė netaptų smurtinga, autoritarinė, netaptų skirtingumo neigimu, jai reikia susitikimo, augti susitikime ir tuo pat metu atsiminti, kam priklauso, kokios jos šaknys, iš kur ji kyla, kokia jos tautos kultūra.
Nėra abstrakčių tapatybių, pakartojo popiežius Pranciškus: tapatybės kortelė leidžia jaustis ramiai per dokumentų patikrinimą, tačiau tapatybės savaime nesukuria.
Kas aš? Vėl paklauskime to savęs. Kurkime save kelyje, aukime kelyje, atmintimi, dialogu, priklausymu ir viltimi. Taip kasdien tapsime turtingesniais, - sakė popiežius. – Tapatybė yra priklausymas, prašau, rūpinkitės ja, prižiūrėkite savo priklausymą.
Apie tuos, kurie nieko negerbia sakoma – „nepasitikėk juo, nes šis galėtų ir motiną parduoti“. Ar parduodu savo priklausymą? Savo krašto istoriją, kultūrą ir tai, ką gavau iš šeimos? Gyvenimo nuoseklumą, dialogą su kitaip manančiu broliu? Neparduokite to, kas mumyse giliausia, savo tapatybės ir priklausymo. Bendrame kelyje šios tapatybės susitinka ir turtina viena kitą. Taip auga brolystė, - sakė popiežius įvairių tautų, kalbų ir įsitikinimų jaunuoliams.
*
„Scholas occurrentes“ mokyklų tinklas šiuo metu apjungia arba palaiko ryšius su tūkstančiais katalikiškų, privačių ir valstybinių mokyklų penkiuose žemynuose. Pradžią jam davė kelios Argentinos Bažnyčios edukacinės iniciatyvos, kurių sumanytojas buvo tuometinis Buenos Airių arkivyskupas Jorge Mario Bergoglio, dabartinis popiežius Pranciškus, kuris ir dabar palaiko pasauliniu tapusį mokyklų tinklą. Netrukus po išrinkimo popiežiumi, 2013 m. rugpjūtį, Pranciškus šiam tinklui suteikė popiežiškosios tarptautinės katalikų asociacijos statusą. (RK / Vatican News)
