Šventasis Sostas pranešė, jog steigia naują katalikų charizminiam atsinaujinimui tarnausiančią instituciją „CHARIS“, kurios tikslas – tarptautiniu mastu geriau atsiliepti į Katalikų charizminio atsinaujinimo poreikius Bažnyčioje.
Apie charizminio judėjimo ištakas, tikslus ir Šventosios Dvasios veikimą Bažnyčioje kalbamės su spalio pabaigoje Lietuvoje viešėjusiu teologu, vienu iš charizminio judėjimo Katalikų Bažnyčioje pradininku dr. RALPHU MARTINU. Pašnekovo teigimu, viena iš jo misijų charizminiame judėjime yra žmones supažindinti su Bažnyčios Tradicijos išmintimi, kad jie neužstrigtų paviršutiniškame emociniame lygmenyje, bet iš tikrųjų judėtų šventumo link.
Kaip kilo charizmatinis judėjimas? Esu girdėjusi, jog judėjimo šaknys yra protestantiškos.
XX a. pradžioje grupei protestantų „Apaštalų darbuose“ skaitant apie Sekmines kilo klausimas – kodėl šiandien Šventoji Dvasia neveikia taip stipriai, kaip minėtame įvykyje? Jie intensyviai meldėsi ir patyrė stiprų Šventosios Dvasios veikimą ir gavo dovanų malonę. 1967 m. katalikų studentų grupė iš Pitsburgo katalikiškojo universiteto rekolekcijose su dviem katalikų teologijos profesoriais norėjo atnaujinti Sutvirtinimo sakramento malones. Jie intensyviai meldėsi ir kuomet po vieną buvo nuvesti į koplyčią, taip stipriai patyrė Dievo šventumą, jog parklupo ant žemės, patyrė Dievo meilės ugnies jų širdyse augimą ir pradėjo kalbėti kalbomis. Katalikų charizmatinis judėjimas prasidėjo visiškai katalikiškoje aplinkoje: lydint katalikų teologijos profesoriams, tarp katalikų studentų ir katalikiškame universitete.
Netrukus JAV vyskupai pradėjo šio judėjimo tyrimą ir priėjo išvados, kad reikia jį akylai stebėti, nors tikėtina, kad tai paties Viešpaties veikimas. Labai greitai popiežius Paulius VI į Romą pakvietė charizmatinio judėjimo atstovus ir 1967 m. Šv. Petro bazilikoje kalbėdamas penkiems tūkstančiams žmonių iš 40 valstybių sakė, kad šis judėjimas yra puiki galimybė Bažnyčiai. Jis paprašė kardinolo Suenenso judėjimą palydėti, kad jis išliktų vienybėje su Bažnyčia.
Vienas iš pirmų Jono Pauliaus II darbų buvo, tarpininkaujant kardinolui Suenensui, susitikti su charizminio atsinaujinimo lyderiais, tarp kurių buvau ir aš. Kartu praleidome vakarą, dalydamiesi istorijomis apie Šventosios Dvasios veikimą. Popiežius pasakojo: kai buvau berniukas, tėtis man sakė, kad kasdien melsčiau Šventosios Dvasios vedimo, todėl kasdien tai dariau. Popiežius pasidžiaugė, kad vis daugiau žmonių kreipiasi į Šventąją Dvasią.
Popiežius Pranciškus tęsė charizminio judėjimą palaikymą. Pernai, švenčiant 50 metų jubiliejų, Romos Circus Maximus stadione, kur pirmaisiais amžiais buvo kankinami krikščionys, popiežius pasakė kalbą. Pirmą kartą Argentinoje susidūręs su charizminiu judėjimu pagalvojo, kad šie žmonės pamišę, jie buvo panašesni į sambos mokyklos atstovus nei į krikščionišką bendruomenę. Visgi, pasikalbėjęs su žmonėmis ir išgirdęs, kaip pasikeitė jų gyvenimai, popiežius suprato, kad tokio pokyčio reikia visiems. Jis teigė, jog ši malonė turi būti skleidžiama visai Bažnyčiai.
Ką reiškia Šventosios Dvasios Krikštas?
Šią frazę randame Naujajame Testamente. Jonas Krikštytojas pristato Jėzų kaip tą, kuris krikštija Šventąja Dvasia. “Apaštalų darbų” pirmame skyriuje Jėzus sako: likite Jeruzalėje, kol būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia. Dauguma katalikų biblistų aiškina, kad Dvasios Krikštas yra iniciacijos į Kristų pilnatvė (Krikštas ir Sutvirtinimas). Katekizme rašoma, jog Šventoji Dvasia tęsia darbą Bažnyčioje per Sutvirtinimo sakramentą: per jį žmogus sutvirtėja, kad taptų Kristaus liudytoju, viešu tikėjimo skleidėju. Tačiau šiandien daug jaunuolių priima Sutvirtinimo sakramentą kaip paskutinę prievolę tėvams, kurie dažnai patys nėra tikintys. Matydami tokią situaciją, charizminio judėjimo atstovai suprato, kad pakrikštyti ir sutvirtinti žmonės jau yra priėmę Šventąją Dvasią, bet Ji jų gyvenimuose negali veikti dėl tikėjimo, atgailos ar Dievo troškimo trūkumo. Tad žmonėms reikia padėti suprasti, kokia yra krikšto ir Sutvirtinimo sakramento prasmė ir suteikti progų, kur jie galėtų sąmoningai pasirinkti sekti Jėzumi. Jiems reikia išgirsti, kokius nuostabius dalykus Šventoji Dvasia nori jų gyvenime nuveikti ir tuomet jie bus atviri Jos veikimui.
Naujajame Testamente taip pat skaitome Jėzaus raginimą krikštyti viso pasaulio žmones Švč. Trejybės vardu. Tokia yra ir Krikšto apeiga. Kodėl šiame judėjime išskiriamas tik Šventosios Dvasios Krikštas?
Mes niekada negalime atskirti Švč. Trejybės asmenų, bet Jėzus sako: geriau, kad aš išeičiau, nes tik tada pas jus ateis Šventoji Dvasia ir parodys jums, kas aš esu – palydės iki tiesos pilnatvės, Dvasia melsis jumyse. Pirmame laiške korintiečiams šv. Paulius sako: „nė vienas negali ištarti: „Jėzus yra Viešpats“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina“. Šventoji Dvasia mums padeda pasiekti katalikų tikėjimo pilnatvę, ji atskleidžia, kas iš tikrųjų yra Kristus, nes Ji kalba ne apie save, bet apie Sūnų ir Tėvą.
Katalikų tikėjimas trinitarinis, bet yra toks anekdotas: katalikai tiki Tėvu, Sūnumi, Popiežiumi ir Marija. Šv. Dvasia yra pamirštas Švč. Trejybės Asmuo. Tad Jėzus mums primena, kad Trejybėje asmenys yra trys ir kad Šventoji Dvasia yra neatsiejama katalikų tikėjimo dalis.
Tikslinuosi: vadinasi, Šventoji Dvasia akcentuojama dėl to, kad Bažnyčioje matomas Jos veikimo reikšmės suvokimo stygius?
Mes ypatingai pabrėžiame Šventosios Dvasios veikimą, nes Jėzus perspėjo nebandyti vykdyti Jo misijos, kol nebūsite pakrikštyti Šventąja Dvasia. Luko evangelijos 24 skyriuje skaitome, kaip Jėzus, prieš žengdamas pas Tėvą, mokiniams aiškina: argi nematote, kad Dievo sūnus turėjo kentėti ir mirti bei nebandykite vykdyti misijos, kol nebūsite apgaubti galia iš aukštybių. Mokiniai turėjo patį geriausią Šv. Rašto aiškintoją ir dvasios vadovą, bet jie vis tiek nesuprato. Jėzui prieš pat žengiant pas Tėvą „Apaštalų darbų“ pirmame skyriuje vėl skaitome: likite mieste, kol būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia. O jie Jam: Viešpatie, ar tu pagaliau iš miesto išvarysi romėnus ir užimsi Jeruzalę? Jie vis dar nesupranta. Kol Šventoji Dvasia ant jų nenužengia, tol jiems dalykai neatskleidžiami. Tik po Šventosios Dvasios nužengimo jie išdrįsta skelbti Kristų.
Daug katalikų širdyje neturi šios ugnies, kuri būtina Jėzaus skelbimui. Tą ir byloja charizminio atsinaujinimo judėjimai – jie padeda katalikams atgimti tikėjime ir stiprinti troškimą juo dalintis. Popiežius Pranciškus sako: kiekvienas katalikas yra pašauktas būti mokiniu ir misionieriumi. 98 procentai katalikų tokiais būti nenori. Jų širdims reikia pokyčio – susitikimo su Kristumi, Šventosios Dvasios atskleidimo.
Ką reiškia kalbėjimas kalbomis? Esu dalyvavusi charizmatikų pamaldose ir ten kalbėjimas kalbomis visiškai nepriminė Sekminių, kuomet mokiniams skelbiant tikėjimą skirtingų tautų žmonės juos suprato.
Naujajame Testamente minimi trys kalbėjimo kalbomis atvejai. Vienas – jūsų paminėtas per Sekmines, kai apaštalai kalbėjo žmonėms ir jie atpažino skirtingas kalbas. Pirmojo laiško korintiečiams 12 skyriuje sakoma, kad yra skirtingų dovanų – gydymo, pranašavimo, įvairių kalbų ir kalbų aiškinimo. Tai reiškia, kad maldos susirinkime, jei kas nors yra įkvėptas kalbėti nesuprantama kalba, reikia kad atsirastų kitas, galintis tai paaiškinti. Trečias atvejis aprašomas to paties laiško keturioliktame skyriuje. Šv. Paulius sako: „aš kalbu kalbomis daugiau už jus visus, vis dėlto bendruomenės susirinkime verčiau ištarsiu penkis žodžius savo protu, kad pamokyčiau ir kitus, negu tūkstančius žodžių kalbomis“. Jis pabrėžia, kad Bažnyčiai vertingesnis žmonėms suprantamas pranašavimas. Šią trečiąją dimensiją galime vadini privačia maldos dovana ir susieti su Rom 8, 26: „pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais“ – tai ėjimas į sielos gilumą, kur Dievui kalbama slėpinių kalba.
Jei Dievas bendruomenėje suteikia antrąją kalbėjimo kalbomis dovaną, kas nors būtinai gaus ir aiškinimo dovaną, nes ši dovana skirta Bažnyčios augimui, ar taip supratau?
Taip, bet ši dovana išskirtinė, ją gauna ne kiekvienas. Tačiau kiekvienas gali gauti privačiai maldai skirtą kalbėjimo kalbomis dovaną, skirta ne bendruomenei, bet asmeniniam santykiui su Dievu. Kitu atveju – jei nėra aiškintojo, nėra ir kalbėjoto kalbomis.
Man charizminis judėjimas asocijuojasi su pernelyg pabrėžtu jausmingumu. Kartais tai net panašu į beprotybę.
Kartais charizminiuose judėjimuose pasitaiko beprotybės – nebrandžių žmonių, perdėto emocionalumo. Tai vienas iš charizminį atsinaujinimą tykančių pavojų – žmonės patiria Dievo meilę, ja susižavi, bet neina giliau, nežengia nutyrinimo ir pašventinimo link. Savo knygoje „Troškimų išsipildymas“ (knygos ištrauką galite skaityti čia) kalbu būtent apie šią dvasinę kelionę – mes negalime sustoti pirminio atsivertimo entuziazme. Turime semtis išminties iš šventųjų ir sekti jų atrastomis dvasinio tobulėjimo pakopomis. Viena iš mano misijų charizminiame atsinaujinime yra supažindinti su Bažnyčios Tradicijos išmintimi, kad jie neužstrigtų paviršutiniškame emociniame lygmenyje, bet iš tikrųjų judėtų šventumo link.
Šiemet dalyvavau „šlovintojų“ Švč. Sakramento Adoracijoje, kurioje buvo šokama ratu kaip diskotekoje, mojuojama vėliavėlėmis, o Švč. Sakramentas buvo paliktas nuošalyje. Pasigedau pagarbios Dievo baimės.
Kadangi šioje adoracijoje nedalyvavau, negaliu komentuoti, bet sutinku, kad kartais žmonės Švč. Sakramento akivaizdoje elgiasi netinkamai. Žinoma, Dievas yra ne tik transcendentinis, bet ir imanentinis – ne tik visa peržengianti būtis, bet ir mums artimas. Vis dėlto, kai Švč. Sakramentas yra išstatytas, dėmesys turi būti nukreiptas į Jį.
Noriu dar sugrįžti prie emocionalumos temos. Mano draugė, būdama paauglė, dalyvavo „šlovintojų“ Švč. Sakramento Adoracijoje, kuomet, prieš įnešant Švč. Sakramentą, dalyviai buvo „emociškai įkrauti“. Tą vakarą ji jautė pakylėjimą, bet kitą kartą nuėjus į adoraciją, kai Švenčiausiąsis buvo tiesiog išstatytas, ji nusivylė, kad nieko nejaučia. Man kyla klausimas, ar šis emocinis krūvis gali būti ne tiek link tikėjimo vedantis kelias, kiek kliūtis jam. Atrodo, kad šlovintojų muzika suteikia intensyvios patirties, bet ne iš tikrovės, o iš pakaitalo, kuriam pasibaigus ištinka nusivylimas.
Šlovinimo muzika gali padėti žmonėms nukreipti jų protus ir širdis Dievo link, bet kitą dieną reikia save disciplinuoti ir melstis, kai nieko išskirtinio nejauti. Viena iš charizminio atsinaujinimo problemų ta, kad kartais žmonės bando pakartoti buvusią emocinę patirtį užuot, keliavę brandaus dvasinio gyvenimo link. Visgi tai nereiškia, kad šlovinimo giesmių ir adoracijos patirtis nebuvo Dievo malonė – Jis tai suteikia, kad išjudintų dvasinę kelionę. Kad ji tęstusi, reikia brandžių dvasinių vadovų palydėjimo. Deja, ne kiekvienoje bendruomenėje jų yra.
