Lapkričio 7 d. Singapūre baigėsi trijų dienų krikščionių ir daoistų (taoistų) susitikimas, kuri surengė Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba, Singapūro katalikų arkivyskupija ir Daoistų federacija. Daoizmas yra sena religinė ir filosofinė doktrina, gimusi Kinijoje. Vienas iš svarbiausių jos autorių yra Laodzi, gyvenęs, pasak vienų, VI amžiuje, pasak kitų, IV amžiuje prieš Kristų.
Tai buvo antrasis krikščionių ir daoistų akademikų bei tarpusavio dialogo plėtotojų susitikimas, šį kartą skirtas abiejų religinių tradicijų etikos doktrinoms ir galimiems jų sąlyčio taškams. Seminaro pabaigoje buvo paskelbta deklaracija, kurioje nurodoma, jog jame dalyvavo per septyniasdešimt asmenų, daugiausia iš Singapūro, bet taip pat iš Kinijos, Prancūzijos, Pietų Korėjos, Malaizijos, Šveicarijos, Taivano ir Vatikano, Azijos vyskupų konferencijų federacijos ir Pasaulinės Bažnyčių tarybos delegatai.
Seminaro darbai buvo pradėti Singapūro daoistų federacijos pirmininko Tan Thiam Lye ir Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos sekretoriaus vyskupo Miguel Ángel Ayuso Guixot pasisakymais.
Deklaracijoje išvardijama daug mažesnių potemių, kurios buvo aptartos diskusijose: etikos krizė ir daoistų bei krikščionių atsakymas į tai; socialinės institucijos ir asmenų kaita; dvasinė branda ir savęs tobulinimas; visų žmonių tarpusavio priklausomybė ir globali etika; vieninga ir harmoninga visuomenė; krikščionių ir daoistų žvilgsnis į ateitį. Seminaro dalyviai apsilankė daoistų Kew Yah šventykloje ir katalikų Atsimainymo bažnyčioje.
Bendrame pareiškime konstatuojama, kad seminaro dalyvių „dvasiniai ir tarpdisciplininiai mainai“ sustiprino tarpusavio ryšius, draugystę ir troškimą bendradarbiauti ateityje, bendrus rūpesčius ir viltis dėl ateities.
„Mes tvirtiname, remdamiesi savo religinių tradicijų etika daryti gera ir vengti bloga, kad visi turi moralinę atsakomybę keisti neteisingas socio-ekonomines, politines, kultūrines, religines ir teisines struktūras. Mes pripažįstame, kad šiandieninėje etikos krizėje reikia socialiniu teisingumu, visapusiška ekologija ir žmogaus gyvenimo visose tarpsniuose bei aplinkybėse orumu paremtų visuotinių vertybių. Todėl Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (1948 m.) išlieka bendra pamatine suvokimo išraiška ir suteikia tvirtą pagrindą teisingesni pasaulio siekimui. Mes tikime savo religinių tradicijų sugebėjimu įkvėpti įvairiapusius atsakymus mūsų laikų iššūkiams. Taip pat būtina gerinti mūsų tradicijų komunikacijos metodus ir istorijas lengviausiai suprantamomis kalbomis. Mes tikime, kad šeimos, ugdymo institucijos ir religinės bendruomenės yra šiandienos jaunimo dvasinės ir moralinės formacijos vietos, padėsiančios kurti geresnį rytojaus pasaulį. Mes pamatėme, kad tarpasmeniniai ir akademiniai mainai tarp mūsų religinių tradicijų leidžia kartu dirbti dėl etinių rėmų, kurių reikia bendram gėriui ir būsimoms kartoms“, rašoma antrojo krikščionių ir daoistų susitikimo deklaracijoje. (RK / Vatican News)
