Jėzuitų leidžiamo žurnalo „Civiltà Cattolica“ vedamasis - apie Sinodą, skirtą jaunimui, pabrėžusį Bažnyčios sinodinę formą.
Sinodas tapo „svarbia antena, kuri perdavė jaunimo žinias ir įvykius ne su analitiko santūrumu, tačiau su šiltu žvilgsniu ir neramia mokinio širdimi“. Taip rašoma italų jėzuitų leidžiamame žurnale „Civiltà Cattolica“ , kurio paskutinis numeris skirtas ką tik pasibaigusiam Sinodui jaunimo tema. Pažymima, kad Sinodo salėje iškilo empatiška Bažnyčia, kur kartu su jaunimu ganytojai nori skelbti Evangeliją ne kaip instituciją, kuri visuomet pateikia iš anksto parengtą atsakymą, kaip Sinodo metu viename „tvyte“ rašė popiežius, tačiau kaip Žodį, kuris kelia klausimus ir uždega širdis".
Empatiška Bažnyčia, kuri mokosi iš jaunimo rūpesčių. Straipsnyje rašoma, kad visi turime daug ko išmokti iš nenumalšinamų jaunimo nerimų, Bažnyčioje ir už jos sienų. Žodis „nerimas“ inquietudine Sinodo baigiamajame dokumente iškyla 8 kartus. Tikrasis iššūkis - būti šalia jaunimo ir lydėti jaunjus žmones, padėti kelti klausimus ir kalbėtis apie teisingus, tuos tikrus, svarbius, esminius dalykus pasidalijusio pasaulio, vidinės tuštumos ir jaunų žmonių troškimo gyventi pilnavertišką ir laimingą gyvenimą, akivaizdoje. Empatiška Bažnyčia reiškia ir metodo atsiradimą: prieš interpretuojant ar darant pasirinkimus reikia įsiklausyti, pažinti tikrovę“. Neįmanoma išgirsti jaunimo, jei neini su juo pasaulio gatvėmis.
Sinodas apie Bažnyčios sinodiškumą. Straipsnio autoriai pabrėžia, kad Sinodas jaunimo tema nebuvo vien paprastas tematinis sinodas, turintis vieną temą - jaunimą. Pranciškaus nuojauta buvo pasirinkti temą, kuri išjudintų naujas dinamikas, pakviečiant atsiliepti vyskupus iš viso pasaulio.
Tai buvo Sinodas apie Bažnyčią, jos misiją, jos įsižiūrėjimo ir palydėjimo stilių, tiesiogiai susijusį su Vatikano II Susirinkimo pamoka, nuo Gaudium et spes, „Džiaugsmas ir viltis“ iki Lumen gentium, „Tautų šviesa“. Jaunimas prižadino Bažnyčios sinodiškumą. (DŽ/ Vatican News)
