Iš netobulų šeimų vis tiek sklinda geroji žinia – džiaugsmas pasauliui! Apie tai mąstau prisimindama devintąjį Pasaulio šeimų susitikimą, vykusį Dubline rugpjūčio mėnesį. Katalikų Bažnyčia kas trejus metus organizuoja milžiniško dydžio penkių dienų renginius šeimoms. Tris dienas vyksta kongresas, jame įvairių sričių pasaulinio lygio specialistai kalba šeimos klausimais. O renginio kulminacija prasideda ketvirtos dienos vakare – šeštadienį, kai šeimos susirenka į Šeimų festivalį, kas kartą nustebinantį savo programa (Dubline pasirodė River Dance, Andrea Bocceli bei... kurčiųjų ir „Didelių vilčių“ (benamių) chorai). Festivalyje apie kasdienį savo gyvenimą visada kalba penkios šeimos iš penkių žemynų. O viską vainikuoja sekmadienio šv. Mišios su popiežiumi! Dalijuosi keliomis mane palietusiomis mintimis iš šios šeimų šventės.
Bendravimas – gyvybės šaltinis
Kaip džiaugsmas sklido šiame pasauliniame renginyje? Bendraujant! Sutikau žmonių iš visame pasaulyje išplitusios „Katalikų senelių asociacijos“. Jos tikslas – pagelbėti seneliams spręsti kasdienius klausimus ir padėti perduoti anūkėliams meilę ir tikėjimą. Asociacijos įkūrėja ir prezidentė seneliams primena nesivelti į karus su vaikais dėl anūkėlio vardo, pataria, kaip spręsti sunkiai pakeliamą situaciją, kai vaikai su anūkėliais sekmadienį eina į McDonaldą, o ne Mišias... Gal ir Lietuvoje atsiras entuziastų senelių ar močiučių, norinčių burtis draugėn ir vienam kitą palaikyti?
Daug seminarų buvo skirta bendravimui šeimoje. Bendravimas yra gyvybės šaltinis, o kad jis netaptų nuodingas, reikia taisyklių, tačiau nepakanka tik žinoti – jas reikia nuolat taikyti! Viename iš seminarų apie poros santykius kalbėjo kunigas ir psichologė iš Airijos. Psichologė prisiminė savo klientę, kuri sakė: „Pirmiausia aš vyrą pamaitinu, o paskui jį suvalgau. Tad kai jis pamato puošniai serviruotą stalą, labai susinervina.“ Kunigas priminė tris paprastas, bet nelengvas taisykles, jei norite neįstrigti konflikte: pirma – pasirinkite abiem tinkamą pokalbio laiką, o ne kalbėkitės „ant karštųjų“; antra – kalbėkitės apie TĄ situaciją, nesiplėsdami į kitas. Trečia – kalbėkite apie save: „Aš jaučiausi...“, o ne apie kitą: „Tu blogai elgeisi...“ Galiausiai pasitikslinkite, ar jau išsiaiškinote, kas buvo aktualu, ar nereikės dar kartą grįžti prie šios temos.
Išmetimo kultūra
Kardinolas Luisas Antonio Tagle iš Filipinų kalbėjo apie visose šalyse įsišaknijusią išmetimo kultūrą pagal du neatsiejamus popiežiaus Pranciškaus dokumentus Laudato si’ ir Amoris laetitia. Išmetimo kultūros užuomazgos – Didžiosios depresijos JAV metai (apie 1930 m.), kai automobilių gamyboje buvo sugalvotas „suplanuotas pasendinimas“. Jis buvo įgyvendinamas dviem būdais – gaminamos trumpiau tarnaujančios automobilių dalys bei pasinaudojant reklama skatinamas nusivylimas kokybišku daiktu: „Nebesidžiauk senuoju kadilaku... yra naujas!“ „Jei myli savo šalį – pirk naują modelį!“ Kad žmonės pirktų ir pirktų… Per kelis dešimtmečius toks vartotojiškas požiūris giliai įsišaknijo visuomenėje. Žmonėms pradėjo nuolat „reikėti“ naujų daiktų. Tai, kas yra, dizaineriui jau būna pasenę. Tik 1980-aisiais atsiradę gamtos apsaugos judėjimai paskatino susimąstyti apie pramonę, nuolat didinančią ilgalaikių šiukšlių skaičių Žemėje. Kiekvienas paklauskime savęs – o koks yra mano gyvenimo būdas? Ar man nuolat reikia naujų, „madingų“ daiktų?
Negalime rūpintis tik žmonėmis ar tik gamta. Esame susieti per santykį – ir su daiktais, ir su žmonėmis. Kaip? Kardinolas Tagle pasidalijo dviem savo gyvenimo pavyzdžiais. „1973 m. aukštosios mokyklos baigimo proga tėvai man padovanojo rankinį laikrodį. Kai kurie žmonės į tą laikrodį dabar sureaguoja taip: ‘Jūsų Eminencija, Jūs esate vaikščiojantis muziejus! Jūs dabar jau ne tik vyskupas, Jūs – kardinolas; yra tiek daug naujų laikrodžių modelių! Kodėl Jums nepasikeitus laikrodžio?’ Jie nesako ‘išmeskite’, sako: ‘pasikeiskite’. ‘Jūs užsitarnavote geresnio, nes Jūsų statusas jau aukštesnis.’ Bet mano laikrodis turi veidą. Mano tėvai paėmė paskolą, kad sūnui padovanotų dovaną! Jis nepasens, nes tai tėvų meilės veidas. Kai tėvai pamato jį, ypač mama, visada pasako: ‘O, tu vis dar nešioji šį laikrodį?’ Aš atsakau: ‘Taip, nematau dėl ko turėčiau su juo išsiskirti.’“ Taigi, apie kiekvieną daiktą pagalvokime – ar jis yra tik objektas? Ar jis susijęs su mumis? Labai pragmatiška ir žmones pradėti vertinti pagal jų naudingumą. Jei tu man daugiau nenaudingas, aš tave išmesiu. Tai labai pavojinga. „Kai buvau diakonas, parapijos kunigas mane siųsdavo sekmadieniais į kaimus vesti pamaldų, – jokie patarnautojai su manimi neidavo. Kai tapau kunigu, eilės žmonių laukė, kad mane palydėtų į kaimus, nes aš buvau… kunigas, o tai reiškė, kad kaime tikrai mane pavaišins ar bent duos užkąsti. O paskui aš tapau vyskupu, ir mano ‘rinkos vertė’ gerokai pakilo. Ir štai dabar aš – kardinolas: ‘Eminencija, ar galėčiau su Jumis pasidaryti asmenukę, ar galėčiau?’ Taigi, veidas tas pats, bet mano ‘rinkos vertė’ daug didesnė. O popiežius kreipia mūsų dėmesį į netinkamų daiktų ir žmonių išmetimą. Kokių žmonių? Negimusių, senų, turinčių negalią, suklydusių, nusikaltusių… Jei nepajusime asmeninio ryšio su žmonėmis, mes juos išmesime.“
Susėsti prie šventinio stalo
Apie santuoką seminarus vedė ir kunigas vienuolis Leo Patlinghugas – profesionalus virtuvės šefas, Rytų kovos menų meistras ir breiko šokėjas! Jis kvietė šeimas dažniau susėsti prie šventinio stalo, kad numalšintų ne tik fizinį, bet ir kur kas didesnį – Dievo meilės – alkį. Jis kalbėjo ir tuo pat metu gamino patiekalus. Mes juokėmės iki ašarų jo klausydami, o užuodę nuostabų patiekalų kvapą labiau už viską norėdavome valgyti. Kunigas Leo sakė: „Kam visus metus laukti, kad galėtumėte švęsti santuokos dieną? Švęskite kas mėnesį – su ypatingu maistu, su ypatingu pokalbiu, su malda! Kaip sėkmingai maisto gamybai reikalingi tam tikri paprasti įgūdžiai, taip jų reikia ir santuokai. Kaip jų įgyti, ypač jei nesiseka? Kartoti! Kuo labiau nesiseka – tuo dažniau turime kartoti.“ Šis kunigas veda televizijos, radijo laidas bei organizuoja piligrimines keliones apie maistą ir tikėjimą. Belieka pasistengti, kad šis kunigas apsilankytų ir Lietuvoje.
Na, o popiežius Pranciškus, kaip visada su lengvu humoru, kalbėjo apie santuoką. Štai viena jo mintis: „Jėzus savo viešąją veiklą pradėjo būtent vestuvėse. Čia, Kanoje, Jis pakeitė vandenį geru nauju vynu, kuris labai palaikė džiaugsmingą šventės nuotaiką. Ar kada nors pagalvojote, kas būtų nutikę, jei Jėzus nebūtų padaręs šio stebuklo? Ar kada nors pagalvojote, kaip baisu būtų buvę užbaigti vestuves geriant tik vandenį? Tai būtų buvę siaubinga! Mūsų Mergelė tai suprato ir pasakė savo Sūnui: ‘Jie nebeturi vyno.’ Ir Jėzus suprato, kad šventė nebus laiminga, jei žmonės gers tik vandenį. Tokia yra santuokinė meilė. Naujas vynas pradeda fermentuotis per būtiną, bet trumpą sužadėtuvių laiką ir bręsta santuokoje per abipusį atsidavimą, įgalinantį sutuoktinius iš dviejų tapti ‘vienu kūnu’. Jis padeda atverti jų širdis visiems, kam reikia meilės, ypač vienišiems, paliktiems, silpniems ir pažeidžiamiems, taip dažnai atmestiems išmetimo kultūros. Kultūra, kurioje šiandien gyvename, atmeta viską, kas nenaudinga. Atmeta kūdikius, nes jie – kažkam problema; atmeta senelius, nes jie nenaudingi… Tik meilė mus saugo nuo šios išmetimo kultūros.“
Čia tik keli lengvi potėpiai iš didžiulės šventės – Pasaulio šeimų susitikimo. Toks susitikimas 2021 m. vyks Romoje. Jau dabar raginu rengtis šiai kelionei, planuoti biudžetą. Tokios šventės neišvengiamai prasiskverbia pro kasdienybės rutiną ir palaisto šeimos šaknis Tikruoju Gyvybės Vandeniu.
Bernardinai.lt
