1. Šventųjų gerbimui Bažnyčioje kelią atvėrė kankiniai
Kanonizacijos pirmaisiais krikščionybės amžiais nevyko, buvo gerbiami persekiojimų metu nukankinti krikščionys. Saugant kankinių atminimą fiksuota kankinystės data, darbai (kuo žmogus labiausiai pasižymėjo), kankinystės aprašymas ir vieta (kur jį galima pagerbti). Kankiniai buvo gerbiami ne ten, kur gimė, o kur mire. Tai atspindi lotyniškas posakis – sanguine mutavit patriam – per kraują pakeitė tėvynę.
2. Šventųjų gerbimas pirmųjų amžių pagonims buvo nepriimtinas
Romėnų supratime tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio egzistavo aiški skirtis. Nuo pastarojo buvo laikomasi atstumo. Mums šiandien įprastas relikvijų gerbimas, jų keliavimas ar perlaidojimas, Romos imperijoje tokia praktika buvo visiškai nesuvokiama. Iš pradžių krikščionys prisilaikė Romos tradicijų, bet VII amžiuje dėl puldinėjimų pavojaus Romos vyskupai, saugodami kankinių kūnus, juos įsiveždavo į miesto gilumą. Pagoniškas pasaulis tam priešinosi.
Imperatorius Julijonas Apostata (IV a.), bandęs sugrąžinti pagonybės reikšmę imperijai, apie krikščionių procesijas, nešant palaikus rašė: „Susirinkus daugybei žmonių, minioms spaudžiantis, nešioja numirėlių kūnus ir visi savo akis susiteršia bloga lemiančiu mirusiojo reginiu. Argi diena, taip mirties paženklinta, gali būti laiminga? Kaip po tokių apeigų galima artintis prie dievų ir šventyklų?“
3. Kankinys – tikėjimo liudytojas
Grakiškas žodis mάρτυς reiškia liudytojas. Kankinius gerbiame ne dėl to, kad numirė smurtine mirtimi, bet dėl to, kad liudijo tikėjimą. Kaip teigė Tertulijonas, Kristus yra kankiniuose (lot. Christus in martyres est). Kankinystė yra Evangelijos ir Kristaus kančios aktualizavimas. Tai, kas vyksta sakramentiniu būdu Eucharistijoje, mes matome ir kankinystėje.
4. Šventųjų užtarimas kyla iš artumo Kristui
Jau Romos imperijos laikais krikščionys susilaukė priekaištų, kad kankinius laiko dievais. Eunapijus Sardietis (IV-V. a pr.) rašė: „Jie surinkdavo kaulus ir kaukoles nusikaltėlių, nuteistų myriop už nesuskaičiuojamus nusikaltimus, (...) įrodinėdavo juos esant dievais, ir manydavo, kad slampinėdami aplink kapus jie pasidarė geresni. Mirusiuosius vadindavo „kankiniais“, menkesniais tarnautojais ir pasiuntiniais, dievams nunešančiais žmonių maldavimus“.
Krikščionybės priešininkai kritikuoja ne tikrą krikščionybės paveikslą, o pačių sugalvotą. Užtarėjais kankiniai laikomi tik dėl to, kad yra Kristaus artumoje. Kankiniai nėra didvyriai, kurie dalinasi savo didvyriškais nuopelnais. Kankiniai gali kitus užtarti ne patys iš savęs, bet iš artumo Kristui.
Jie minimi Eucharistinėje maldoje dėl to, kad yra susijungę su Kristaus auka:
Drauge su visa Bažnyčia mes pagarbiai prisimename pirmiausia šlovingąją, nepalytėtąją Mergelę Mariją, Dievo, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Motiną; taipogi † šventąjį Juozapą, jos Sužadėtinį; šventuosius apaštalus ir kankinius – Petrą ir Paulių, Andriejų (Jokūbą, Joną, Tomą, Jokūbą, Pilypą, Baltramiejų, Matą, Simoną ir Tadą; Liną, Kletą, Klemensą, Sikstą, Kornelijų, Kiprijoną, Lauryną, Krizogoną, Joną ir Paulių, Kozmą ir Damijoną) – ir visus šventuosius. Dėl jų nuopelnų ir užtarimo visada ir visur mus stiprink savo globa ir pagalba.
Kaip rašoma Vatikano II dokumente Sacrosanctum concilium, „laikydamasi tradicijos, Bažnyčia lenkia galvą prieš šventuosius ir gerbia tikras jų relikvijas bei paveikslus“. Kadangi šventųjų šventės skelbia „įstabius Kristaus darbus“, jų minėjimas negali nustelbti „atpirkimo slėpinių minėjimo“ – šv. Kazimiero diena negali būti aukščiau už šv. Velykas.
5. Šventumas neatsiejamas nuo tvirtumo
Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Angelo Amato apie šventumą sakė: „Vienas iš krikščionių dorybių kriterijų yra tvirtumas, kuris tuo pat metu yra Šventosios Dvasios dovana ir kardinalinė dorybė. Tvirtumas yra dvasinė energija, kuri pakrikštytuosius palaiko tiek jėgų reikalaujančioje kasdienėje piligrimystėje, tiek aukščiausiojo jų tikėjimo paliudijimo momentais. (...) Tvirtumas padeda žmogui įveikti sunkumus ir galiausiai net atiduoti savo gyvybę dėl to, kad neatsisakytų gėrio.
(…) Persekiojimų audroje krikščionių išsigelbėjimo inkarai visados yra eucharistinis Jėzus ir Marija, Krikščionių Pagalba. Maitinami Eucharistijos ir ginami Marijos, krikščionys pasirodo esantys tvirti suspaudimuose ir ištvermingi tikėjime.“
Tvirtumo reikia ne tik kankiniams, žmogus patiria išbandymus visais laikas. Du ramsčiai mūsų tvirtumui palaikyti – Eucharistija ir Marija, Krikščionių Pagalba. Tai išsigelbėjimo inkarai suspaudimuose ir persekiojimuose.
Pagal kun. Kęstučio Palikšos paskaitą, skaitytą Grigališkojo choralo studijų savaitėje Marijampolėje 2018 m. rugpjūtį, parengė Milda Vitkutė
