Pirmą kartą Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalasir Telšių vyskupijos jaunimo centro komanda organizavo tikėjimo šventę „Užtvirtink“ Sutvirtinimo Sakramentą 2019 metais Telšių vyskupijoje besiruošiančiam priimti jaunimui. Šis renginys į saulėtąją Palangą gegužės 1 d. sukvietė daugiatūkstantinę jaunų žmonių minią. Šventė prasidėjo ant Palangos tilto.
„Bažnyčia visada skatino meilę savo tautai, savo tėvynei, gerbdama kultūrinės įvairovės turtą, papročius, įpročius ir gero gyvenimo nuostatas, įsišaknijusias tautose. Tuo pat metu Bažnyčia perspėdavo žmones, tautas ir valdančiuosius dėl tokio prieraišumo nukrypimų, kai jis virsta susireikšminimu ir neapykanta kitam, kai tampa konfliktišku nacionalizmu, kuris stato sienas, dėl kurio randasi netgi rasizmas ir antisemitizmas. Bažnyčia susirūpinusi stebi visame pasaulyje atsirandančias svetimšaliams, ypač imigrantams, priešiškas sroves, taip pat tokio nacionalizmo augimą, kuris nesirūpina bendruoju gėriu. Tokiu būdu rizikuojama susilpninti jau konsoliduotas tarptautinio bendradarbiavimo formas, suteršti tarptautinių organizacijų tikslus būti visų šalių pagarbaus dialogo ir susitikimo vietomis, trukdoma siekti tvaraus vystymosi tikslų, 2015 m. rugsėjo 25-ąją vienbalsiai patvirtintų JTO generalinės asamblėjos“, – sakė Pranciškus balandžio 2 dienos audiencijoje, kurioje priėmė Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos narius ir svečius. Akademikai susirinko Romoje dalyvauti konferencijoje apie „Tautą, valstybę ir tautinę valstybę“.
Videniškiuose, Molėtų rajone, šeštadienį, gegužės 4 d. iškilmingai minima pal. Mykolo Giedraičio diena šiemet ypatinga, nes tai pirmasis minėjimas po oficialaus Šventojo Sosto pripažinimo, jog kunigaikštis Mykolas Giedraitis – palaimintasis. Popiežiaus Pranciškaus beatifikacijos aktu patvirtinta prieš 395 metus Krokuvoje įvykusi vietinė beatifikacija, kuomet XV amžiaus pradžioje Lietuvoje gimusio ir Krokuvoje 1485 metais gegužės 4 dieną mirusio palaimintojo kūnas buvo perkeltas iš kapo į šv. Morkaus bažnyčios altorių.
Popiežius Pranciškus audiencijoje pirmadienį priėmęs kirpėjas ir kosmetikes paprašė krikščioniškai atlikti savo amatą, klientams liudyti gerumą ir mandagumą, padrąsinti geru žodžiu, tačiau niekuomet nepasiduoti apkalbų pagundai.
Balandžio 27 d. minime šv. Zitą.
Zita (1218-1278) gimė Monte Sagrati, netoli Lukos, Italijoje. Būdama 12 metų ji tapo vilnos pirklio tarnaite ir toje Fatinellių šeimoje pasiliko dirbti visą gyvenimą. Ji sakydavo: „tarnaitė negali būti šventa, jeigu ji neužsiėmusi“.
Kristaus pasirodymai mokiniams, įrodantys Jo iš numirusių prisikėlimą, yra nepalyginti svarbesni už Jo kūno neradimą kape. Kas akivaizdžiai egzistuoja, dėl to tikrumo niekas neturi priežasties abejoti. Tačiau dėl tų dalykų, kurie buvo ir jų nebeliko, kai kuriems asmenims atsiveria galimybės manipuliuoti. Štai kad ir gėdingas žydų seniūnų planas papirkti Kristaus kapą saugojusius sargybinius (žr. Mt 28, 13), kuris patyrė fiasko. Taigi betarpiškas Prisikėlusiojo bendravimas su mokiniais; kvietimas prisiliesti prie Jo žaizdų randų; duonos bei žuvies valgymas drauge bei kiti panašūs dalykai liudija, kad Jis ne fantomas. Jis Aukščiausiojo Sūnus, prisikėlimu nugalėjęs mirtį, kviečia mus į nuolatinį bendravimą su Juo. Kristaus kūne buvusių žaizdų randai liudija, kad gyvenimas yra stipresnis už mirtį. Ši nuoroda į tai, kas dar laukia mūsų.
Mūsų laikais išplitę daugybė klaidų, kurios atrodo kaip išmintis ar dvasinė pusiausvyra, bet iš tiesų tokios nėra. Jau anksčiau esu rašęs apie kai kurias filosofinio pobūdžio klaidas. Šis sąrašas, kurį čia pateikiu, yra labiau fenomenologinis nei filosofinis.
Evelyn Waugh (1903–1966) – anglų literatūros klasikas, vienas žymiausių XX a. rašytojų katalikų, kurio atsivertimas iš „absurdiškos ultramodernybės karikatūros į tikrąjį katalikiškos ortodoksijos pasaulį“ tapo tikra to meto sensacija. Lietuvių kalba išleisti Waugh romanai „Dulkių sauja“, „Vargingi kūnai“ ir „Sugrįžimas į Braidshedą“.
Tekstas publikuotas „Laiškai bičiuliams“, 2019 pavasaris – vasara numeryje.
Savo pasidalijimą įspūdžiais apie bemaž keturių mėnesių kunigiškos tarnystės laiką norėčiau pradėti palyginimu. Įsivaizduokite įsibėgėjusį traukinį ar automobilį, kuris, nors ir pamažu, bet išvysto gerą pagreitį ir be didesnių kliūčių veržiasi pirmyn. Staiga traukinio mašinistui ar automobilio vairuotojui topteli mintis sustabdyti savo transporto priemonę ir atlikti jos patikrinimą... Šitaip jaučiuosi ir aš, paprašytas papasakoti savo išgyvenimus iš naujos – dabar jau neopresbiterio – perspektyvos. Ši užduotis tikrai ne iš lengvųjų, nes sustabdyti gerokai įsibėgėjusį traukinį nėra paprasta, antra vertus, tai – puiki proga įvertinti šias patirtis ir pasidalyti jomis su bičiuliais. Šiuo atveju man tinkamiausias buvo visiems puikiai žinomas ignaciškasis kasdienės sąžinės peržvalgos metodas.
Antrojo Velykų sekmadienio Evangelija kalba apie du prisikėlusio Jėzaus pasirodymus mokiniams. Jis ateina pas juos, užsidariusius Paskutinės vakarienės menėje, ir atneša tris dovanas: taiką, džiaugsmą ir siuntimą apaštalauti, sakė popiežius Pranciškus, sveikindamas tikinčiuosius, sekmadienio vidudienio maldai susirinkusius į Šv. Petro aikštę.
Verbų sekmadienio Mišių pabaigoje pradėdamas Viešpaties Angelo maldą popiežius Pranciškus dar kartą kreipėsi į dalyvavusius tiesiogiai ar nuotoliniu būdu, pasveikino jaunuolius, kurie švenčia diecezinę Jaunimo dieną ir pristatė dovaną, kurią gavo šv. Mišių šv. Petro aikštėje dalyviai.
Šv. Petro aikštėje popiežius Pranciškus vadovavo procesijai su verbomis ir aukojo Kristaus kančios sekmadienio Mišias. Prasidėjo Didžioji savaitė. Popiežiaus aukotose Mišiose dalyvavo Romos vyskupijos jaunimas, kartu su savo vyskupu – popiežiumi, vyskupijos mastu švenčiantis Pasaulinę jaunimo dieną.
Italijos šiaurėje atrastas Bobijaus mišiolas, septintojo amžiaus pabaigos arba aštuntojo pradžios manuskriptas mini palmių ir alyvų šakelių šventinimą, o devintojo amžiaus vyskupas Amalarius iš Meco apie tai kalba kaip apie plačiai pasklidusią tradiciją. Dvyliktojo amžiaus Romos mišioluose Verbų sekmadienio liturgija jau yra pasiekusi brandžią formą.
Naujausi tyrimai, atlikti JAV 2012–2013 m., atskleidė, kad 91 procentas apklaustų gyventojų tiki Dievu ar universalia dvasia, 58 proc. meldžiasi kasdien, 21 proc. – kartą per savaitę ar mėnesį. Trečdalis apklaustųjų Didžiojoje Britanijoje ir Kanadoje save laiko labai religingais.
Kodėl religija tokia svarbi mūsų gyvenime? Ką sako mokslas apie maldą? Kodėl krikščioniškieji ženklai tokie svarbūs mūsų tapatumui? Koks psichologijos ir religijos santykis? Į šiuos ir kitus klausimus atsako socialinė psichologė doc. dr. JURGITA LAZAUSKAITĖ-ZABIELSKĖ.
Saliečio mokyklos buvo nemokomos. Tarp jo pedagoginių išradimų ir darbų yra mokinių padalijimas į klases pagal amžių, ugdymas prancūzų kalba vietoj lotynų, vakarinės arba sekmadienio mokyklos dirbantiems jaunuoliams, techninio, prekybinio ar amatų profilio sukūrimas.
Žmonių judėjimas iš vienos vietos į kitą, iš vienos šalies į kitą neabejotinai yra vienas iš dabartinio pasaulio požymių. Kartais migracija būna savanoriška ir laisva, žmonės persikelia į kitą vietą dėl šeimos, dėl mokslo, dėl darbo, dėl pasaulio pažinimo. Tačiau didžiulė migracijos dalis yra nesavanoriška ir nelaisva, nulemta gamtinių nelaimių ir dažniau kuriame nors krašte ir jo visuomenėje įsitvirtinusių veiksnių sumos: nuo karo ir diktatūros iki chroniško skurdo.
Popiežius Pranciškus patvirtino Tikėjimo mokymo kongregacijos atnaujintas ir nežymiai pakeistas normas, pagal kurias veikia asmeniniai ordinariatai, įkurti į Katalikų Bažnyčią pereinantiems anglikonams.
Popiežius patvirtino aštuonis Šventųjų skelbimo kongregacijos dekretus. Vienas liudija apie brazilo kunigo užtarimu įvykusį stebuklą. Kituose dekretuose patvirtintos septynių kandidatų į šventuosius herojiškos dorybės.
Popiežius audiencijoje Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektui patvirtino aštuonis dekretus. Vienas liudija apie brazilo kunigo Tavareso de Lima užtarimu įvykusį stebuklą. XIX amžiuje gyvenęs dvasininkas bus skelbiamas palaimintuoju.
Ką reiškia tokie žodžiai kaip Dievo šlovė, nuodėmė, įsikūnijimas, atpirkimas? Kviečiame skaityti teologijos ir filosofijos profesoriaus Lawrence‘s Feingoldo paskaitos „Why was the ‘Chosen People’ Chosen?“ (liet. Kodėl „išrinktoji tauta“ buvo išrinkta) ištrauką, kurią parengė Vilniaus universiteto TSPMI Šv. Tomo Moro klubo narys Juozapas Pričinas.
Dievo ir žmogaus santykis yra slėpinys. Mano širdies ryšys su Kūrėju. Nematomas ir niekam nežinomas. Širdimi aš kalbuosi su Dievu kaip su artimiausiu draugu. Ryšys su Dievu nulemia viso gyvenimo kokybę Be šio ryšio aš neatsakau nė į vieną gyvenimo prasmės klausimą. Dievas neslepia savo santykio su žmogumi – Jis užmezgė dar gerokai prieš Jėzų Kristų, bet meilės santykis prasidėjo Jam gimus šioje žemėje. Jėzus Kristus buvo ir yra su kiekvienu iš mūsų. Dievas priėjo labai arti. Būdama su savo Kūrėju gaunu dovanų, kurios padeda atskirti gėrį nuo blogio leidžia pažinti save, pamilti, priimti Dievo realybę. Dievo realybę, kurią pats Dievas ir apreiškė – gimdamas ir mirdamas ant kryžiaus. Santykis sutvirtintas kryžiaus ženklu. Ir aš tvirtinu santykį su Dievu per Jo kryžių. Mano santykis su Dievu aprėpia Jo garbinimą, dėkojimą Jam ir prašymus. Dievo santykis su žmogumi yra meilės santykis. Tas santykis niekada nesibaigia.
Dievo gailestingumas mums sugrąžina ramybę, atnaujina mūsų gyvenimą, sakė popiežius prieš „Viešpaties Angelo“ maldą komentuodamas sekmadienio Evangeliją.
Penktojo gavėnios sekmadienio Evangelijoje kalbama apie nusidėjėlę moterį, kurią, sugautą svetimaujant, fariziejai atvedė pas Jėzų ir bandė jam paspęsti teisinės kazuistikos pinkles. Įstatymas reikalauja už svetimavimą nubausti mirtimi. O kaip pasielgs Jėzus?
Tikras Viešpaties kančios garbintojas širdies akimis turi taip žvelgti į nukryžiuotąjį Jėzų, kad jo kūną suvoktų kaip savąjį. (...) Tegu pagaliau šventajame mieste, tai yra Dievo Bažnyčioje, pasirodo būsimo prisikėlimo ženklai, ir tegu tai, kas turi įvykti mūsų kūnams, išsipildo mūsų širdyse.
Viena iš populiariausių pamaldumo formų yra Kryžiaus kelio stotys (lot. Via Crucis), kuriose sekame Jėzaus Kristaus pėdomis jo kančios ir mirties įvykiuose. Sena tradicija byloja, kad po Kristaus dangun žengimo Mergelė Marija kasdien lankė Jėzaus kančios, mirties ir prisikėlimo vietas. Kita tradicija teigia, kad Marija sekė Jėzumi ir jam nešant kryžių į Kalvariją. Nepaisant Marijos kasdienių praktikų, ji nesukūrė šiandien mums žinomo pamaldumo su konkrečiomis „stotimis“ ir maldomis, ji paprasčiausiai „laikė savo širdyje“ išganingą savo sūnaus kančią.
Šv. Benedikto tėvai buvo juodaodžiai iš Afrikos, paimti į vergiją Sicilijos kaime. Ten jie priėmė Katalikų tikėjimą ir gyveno tokį pavyzdinį gyvenimą, išpildydami visas pareigas, kad šeimininkas dovanojo jų vyriausiam sūnui Benediktui laisvę.
Didįjį ketvirtadienį, balandžio 18-ąją, popiežius Pranciškus aplankys Velletri (už maždaug 20 km į pietus nuo Romos) kalėjimą, aukos Paskutinės vakarienės Mišias ir jų metu nuplaus kojas dvylikai kalinių.
Kovo 30 d. Vilniuje vyko Pašvęstųjų brolių ir seserų simpoziumas, kuriame dalyvavo svečias iš Vatikano – Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų Kongregacijos sekretorius arkivyskupas José Rodríguezas Carballo OFM. Kongregacijos tikslas – stiprinti pašvęstąjį gyvenimą visame pasaulyje ir spręsti jam kylančias problemas, tad arkivyskupui nuolat tenka dirbti su įvairių kultūrų žmonėmis (po Lietuvos jis vyksta į Ispaniją, vėliau – į Šventąją Žemę ir Kolumbiją).
Trečiadienio bendrojoje audiencijoje dalyvavusiems piligrimams popiežius Pranciškus pasakojo apie savo vizitą Maroke šeštadienį ir sekmadienį.
Grįždamas iš Maroko, 28-sios pontifikato tarptautinės kelionės, popiežius Pranciškus susitiko su žurnalistais lėktuve surengtoje spaudos konferencijoje ir atsakė į jam užduotus klausimus įvairiomis temomis: apie dialogą su musulmonais, apie su Maroko karaliumi pasirašytą pareiškimą dėl Jeruzalės, apie migrantus Europoje, apie kardinolo Barbarin nuteisimą Prancūzijoje, apie sąžinės laisvės eroziją krikščioniškos tradicijos šalyse, taip pat apie velnią.
Kovo 29 dieną, penktadienį, popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa OFM Cap. perskaitė trečiąją gavėnios meditaciją, skirtą stabmeldystei, kuri gali būti įvairių formų, tačiau kurios esmė yra pasikeitimas su Dievu vietomis.
„Šv. Sofija (Haghia Sophia) nebebus muziejus. Keisis jos statusas. Ją vadinsime mečete“. Taip sakė Turkijos prezidentas Recep Tayyip Erdogan, praėjus kelioms dienoms po savivaldybių rinkimų šalyje.
Nuorodų sąrašas
Powered by BaltiCode
