Kovo 30 d. Vilniuje vyko Pašvęstųjų brolių ir seserų simpoziumas, kuriame dalyvavo svečias iš Vatikano – Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų Kongregacijos sekretorius arkivyskupas José Rodríguezas Carballo OFM. Kongregacijos tikslas – stiprinti pašvęstąjį gyvenimą visame pasaulyje ir spręsti jam kylančias problemas, tad arkivyskupui nuolat tenka dirbti su įvairių kultūrų žmonėmis (po Lietuvos jis vyksta į Ispaniją, vėliau – į Šventąją Žemę ir Kolumbiją).
„Popiežius Benediktas XVI yra pasakęs, kad krisdamas medis sukelia daugiau triukšmo nei augantis miškas. Vienas skandalas sukelia daugiau triukšmo negu daug šventumo“, – komentuodamas vienuolinio gyvenimo situaciją pasaulyje teigė arkivyskupas J. R. Carballo. Koks yra pašvęstojo gyvenimo tikslas ir kodėl, žiūrint iš šono, gali atrodyti, kad vienuoliai gyvenime nieko vertingo neveikia?
Už vertimą per interviu dėkojame s. Astai Venskauskaitei ACJ.
Kokios yra ryškiausios šio laikmečio pašvęstojo gyvenimo problemos?
Pirmoji – vienuolijos, kuriose mažai narių. Šiuo metu yra daugiau nei 100 vienuolynų su mažiau nei 100 narių, kurie sensta, o naujų neateina. Tokias vienuolijas turime skatinti susijungti. Taip pat tenka susidurti su naujomis pašvęstojo gyvenimo formomis, kurios neatitinka esamų juridinių normų, dėl to reikia ieškoti naujų teisinių sprendimų.
Kita problema ta, kad, patvirtinant naujas bendruomenes, nėra pakankamai dėmesio skiriama joms ištirti. Patvirtinant naujus vienuolynus dažnai neatpažįstama, ar tai tikrai yra nauja pašvęstojo gyvenimo forma. Atpažinti turi vyskupas, bet nebūtinai jis tai kruopščiai padaro, ir tada ši užduotis pereina mūsų atsakomybėn.
Kita problema, kuri yra kaip kraujuojanti Bažnyčios žaizda – išėjimas iš vienuolyno. Kasmet pašvęstajį gyvenimą palieka apie 1500 žmonių.
Daug problemų kyla ir vadovavimo tarnystėje. Čia pasireiškia du kraštutinumai – laissez-faire (palikti savieigai), kai vyresnysis nesidomi, leidžia veikti laisvai arba autoritarizmas – nė vienas nekyla iš evangelinės dvasios. Manau, kad vadovavimo tarnystė yra viena iš sričių, kuriai reikia kuo skubesnės evangelizacijos.
Na ir, žinoma, pastarojo meto sprogimas – seksualinio išnaudojimo problema. Jei seksualinio išnaudojimo atvejai pasitaiko tarp vienuolių, kurie yra ir kunigai, mūsų kongregacija šių problemų nesprendžia, bet tai vis tiek išlieka didelė Bažnyčios problema. Ir tai yra tikra gėda, papiktinimas, galime tai vien pasmerkti, kaip tai daro popiežius Pranciškus.
Visgi norėčiau pasakyti, kad apskritai pašvęstasis gyvenimas džiaugiasi gera sveikata. Ir to įrodymas – didelis pašvęstųjų šventumas. Pašvęstajame gyvenime yra daug nuodėmės, bet ir labai daug šventumo. Popiežius Benediktas XVI yra pasakęs, krisdamas medis sukelia daugiau triukšmo nei augantis miškas. Vienas skandalas sukelia daugiau triukšmo nei daug šventumo. Aš pats keliauju po visą pasaulį ir galiu garantuoti, kad didžioji dauguma pašvęstųjų įgyvendina savo pašaukimą tarnaudami vargšams, atstumtiesiems. Kaip sakė popiežius Pranciškus, pašvęstasis gyvenimas eina geru keliu.
Tačiau turime vengti dviejų kraštutinumų: restauratoriško požiūrio – manymo, kad visas problemas galima išspręsti sugrįždami į praeitį, ir ideologinio mąstymo, paremto įsivaizdavimu, kad pats turiu atsakymus į visus klausimus ir problemas. Bažnyčia mus moko, kad kelias, kuriuo turime eiti, yra kūrybinga ištikimybė. 1996 m. dokumente Vita consecrata sakoma: jūs, vienuoliai, turite didingą istoriją, kurią galite papasakoti kitiems, bet taip pat turite ir didingą istoriją, kurią dar reikia sukurti. Žvelkite į ateitį, į kurią jus kviečia Šventoji Dvasia, kuri ir šiandien per jus nori nuveikti didžių dalykų.
Nereikia tapti nei restauratoriško mąstymo – nes praeitis nesugrįš, nei ideologijos aukomis. Prieš kurį laiką popiežius Pranciškus pasakė: man kelia didelį nerimą, kai ideologija ima vadovauti pašvęstajam gyvenimui. Vita consecrata sakoma: turime drąsiai atkartoti mūsų steigėjų šventumą ir kūrybingumą. Šventumas ir kūrybingumas turi eiti išvien.
Nuo Apšvietos epochos matome tendenciją pašvęstąjį gyvenimą laikyti beverčiu, ypač kontempliatyvųjį, kuris neturi apčiaupiamo darbo pasaulyje, tokio kaip ligonių slaugymas ar mokytojavimas. Koks yra pašvęstojo gyvenimo tikslas? Kuo šis gyvenimas svarbus patiems vienuoliams ir visai Bažnyčiai?
Pašvęstasis gyvenimas, tiek apaštalinis, tiek kontempliatyvus, gali būti vertinamas ne dėl to, ką daro, bet dėl to, kas yra. Gyvename vartotojiškumo ir didelio aktyvizmo epochoje, ir būtent to pašvęstasis gyvenimas turi saugotis. Kalbėdamasis su Lietuvos vyskupais sakiau jiems: nevertinkite pašvęstojo gyvenimo pagal vienuolių atliekamas funkcijas. Pašvęstasis gyvenimas yra ženklas, palyginimas, bylojantis apie tai, kas pranoksta bet kokią veiklą. Ypač pokomunistinėse šalyse matau pavojų, kad norima vien veikti, veikti, veikti ir pamirštama būti. Kas yra, tas veikia, tačiau ne visada, kai veikiame, iš tikrųjų esame. Pašvęstajam gyvenimui tai yra mirtinas pavojus – mes nesame funkcionieriai, mes turime būti antgamtinės tikrovės liudytojai.
Aktyvaus pašvęstojo gyvenimo tikslas yra gyvenimu, žinoma, ir darbais – liudyti Kitą. O kontempliatyvieji mums rodo teisingą kryptį, jie yra švyturiai naktyje tiems, kuriems gresia pavojus pražūti audringoje jūroje. Taip pat jie yra budintys sargai, kurie skelbia, kad aušta nauja diena, nors dabar dar naktis. Kaip sakė šv. Klara Asyžietė, kontempliatyviųjų didžioji misija yra būti parama aktyviesiems Bažnyčios nariams. Ir kontempliatyviosios seserys šią misiją atliks, jei nuolat ieškos Dievo Veido, jei jos bus besimeldžianti Bažnyčios širdis. Vartotojiškos visuomenės akimis gal jos nieko nedaro, bet tikintieji supranta, kad jos yra Bažnyčios plaučiai. Jei kurioje nors Bažnyčios dalyje neliktų kontempliatyvaus gyvenimo, mums pritrūktų kvėpavimo, o tai būtų labai blogai.
Sakėte, kad daug keliaujate. Kokių matote pašvęstojo gyvenimo skirtumų įvairiose šalyje ar žemynuose?
Norėčiau kalbėti ne apie skirtumus, bet apie įvairovę. Skirtumai yra kaip skirianti siena, o įvairovė – kaip mus vienybėje palaikantis tiltas, išlaikantis vienybę, gerbdamas kito skirtingumą. Tai lyg mozaika, kurios grožis pasimato tik skirtingus akmenėlius sudėjus kartu. Pašvęstasis gyvenimas nėra suvienodintas, jis varijuoja Europoje, Amerikoje, Azijoje. Tačiau būtina bendrystė. Ir Lietuvoje yra daug įvairių charizmų: pranciškonas nėra dominikonas, o benediktinė nelygu klarisei. Įvairovė reikalinga, ji turi išlikti, nes joje išryškėja kiekvienos charizmos grožis.
Tačiau šie skirtumai, niekada neturi mūsų padalinti, turime keliauti kartu. Nes viena charizmas nėra tokia turtinga, kad jai nereikėtų kitos charizmos. Ir nėra tokios skurdžios charizmos, kuri neturėti kuo pasidalinti su kitomis. Tik kartu visas sudėjus matome viso pašvęstojo gyvenimo grožį.
Pašvęstiesiems Lietuvoje norėčiau palinkėti: gyvenkite kartu, išlaikydami įvairovę, eikite ne vienodumo, o vienybės, kurioje gerbiami skirtingumai, link. Puoselėkite savo šaknis, atraskite jų gyvybinius syvus ir maitinkite jais savo charizmas. Neturėkite pretenzijų atkurti modelius, kurie šiandien nieko nebekalba. Bet ir nesivaikykite madų. Vietname išmokau vieną posakį – jeigu susituoksi su mada, greitai liksi našlys. Mada praeina, bet sekimas Kristumi nėra mada, jis visados aktualus, nes Jėzus visada yra ir bus.
Pašvęstieji Lietuvoje, būkite drąsūs. Nors jūsų nedaug, bet Bažnyčia prasidėjo nuo dar mažesnių skaičių, tik nuo dvylikos, ir tie patys buvo išdavikai, nes visi išsigynė Jėzaus. Bet Dievo jėga pasireiškia per mūsų silpnumą. Tikime į Dievą, kuriam nėra neįmanomų dalykų. Ir jei jam nėra neįmanomų dalykų, su šv. Pauliumi galime sakyti, kad viską galime padedant Tam, Kuris mums duoda malonę. Tad drąsos, nebijokite, kilkite ir eikite. Visada ranka rankon su Bažnyčia, nepamiršdami, į Ką esame sudėję savo viltį.
