„Bažnyčia visada skatino meilę savo tautai, savo tėvynei, gerbdama kultūrinės įvairovės turtą, papročius, įpročius ir gero gyvenimo nuostatas, įsišaknijusias tautose. Tuo pat metu Bažnyčia perspėdavo žmones, tautas ir valdančiuosius dėl tokio prieraišumo nukrypimų, kai jis virsta susireikšminimu ir neapykanta kitam, kai tampa konfliktišku nacionalizmu, kuris stato sienas, dėl kurio randasi netgi rasizmas ir antisemitizmas. Bažnyčia susirūpinusi stebi visame pasaulyje atsirandančias svetimšaliams, ypač imigrantams, priešiškas sroves, taip pat tokio nacionalizmo augimą, kuris nesirūpina bendruoju gėriu. Tokiu būdu rizikuojama susilpninti jau konsoliduotas tarptautinio bendradarbiavimo formas, suteršti tarptautinių organizacijų tikslus būti visų šalių pagarbaus dialogo ir susitikimo vietomis, trukdoma siekti tvaraus vystymosi tikslų, 2015 m. rugsėjo 25-ąją vienbalsiai patvirtintų JTO generalinės asamblėjos“, – sakė Pranciškus balandžio 2 dienos audiencijoje, kurioje priėmė Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos narius ir svečius. Akademikai susirinko Romoje dalyvauti konferencijoje apie „Tautą, valstybę ir tautinę valstybę“.
Savo kalboje popiežius Pranciškus pasidalijo keliomis įžvalgomis šiais sudėtingais klausimais. Jų aktualumas yra neabejotinas, stebint kai kurias valstybes, kurios savo santykius su kitomis mezga ne bendradarbiavimo, bet priešiškumo dvasia. Be to, ne visada valstybių sienos sutampa su tautų gyvenamomis ribomis, įtampas kelia perdėtas suvereniteto akcentavimas tais atvejais, kai valstybė nėra pajėgi veiksmingai užtikrinti bendrąjį gėrį.
Popiežius priminė enciklikos „Laudato si’“ ir savo paskutinės kalbos diplomatiniam korpusui pastabas apie iššūkius, kurie viršija vienos valstybės jėgas ir peržengia jos sienas: visapusišką vystymąsi, taiką, klimato kaitą, rūpinimąsi planeta, skurdą, karus, migracijas, prekybą žmonėmis ir organais, naujas vergovės formas. Kaip iššūkiai, taip ir bendrasis gėris peržengia vienos tautos ar valstybės sienas.
„Yra nusistovėjęs mokymas, jog valstybė tarnauja asmeniui ir natūralioms sambūvio formoms kaip šeima, kultūrinė grupė, tauta“, – pažymėjo Pranciškus. Tačiau, pasak jo, dažnai valstybė yra palenkiama dominuojančios grupės interesams, dažniausiai ekonominiams. Nuo priespaudos, be kita ko, nukenčia etninės, kalbinės ir religinės mažumos, gyvenančios toje pačioje teritorijoje. Šventasis Tėvas pridūrė, kad požiūris į migrantą neretai parodo, koks tautos požiūris į žmogaus orumą ir koks jos santykis su žmonija. Antra vertus, istorija moko, jog visos tautos taip pat yra viena po kitos sekusių žmonių migracijos bangų ar migrantų grupių integravimo vaisius.
„Nacionalinė valstybė neturi būti suvokiama kaip absoliutas, kaip sala ją supančiame kontekste. Dabartinėje ne vien ekonomikos, bet ir technologinių bei kultūrinių mainų globalizacijos situacijoje nacionalinė valstybė nebėra pajėgi pati viena užtikrinti savo žmonių bendrojo gėrio. Bendrasis gėris tapo pasauliniu ir tautos turi asocijuotis dėl savo pačių naudos. Kai viršnacionalinis bendrasis gėris yra aiškiai nustatomas, reikia ir atitinkamos, teisėtai ir sutartinai įsteigtos valdžios, kuri palengvintų jo įgyvendinimą“, – kalbėjo popiežius Pranciškus apie tarpvalstybinių organizacijų prasmę. Jis pabrėžė ir subsidiarumo principą, kuris pripažįsta pavienių tautų teisę veikti pačioms tol, kol sugeba.
Popiežius pasiūlė sveiko daugiašališkumo viziją, kuri atsveria tiek ginkluotų nacionalizmų konflikto grėsmę, tiek globalizacijos pavertimą stipriausiųjų ekonominiu ir ideologiniu kolonizavimu. Sveikas daugiašališkumas dėmesingas globaliam dėmeniui, tačiau iš akių nepameta ir lokalaus. Jis neįsivaizduoja globalizacijos kaip „nugludintos“ sferos, kurioje sulyginami visi skirtumai ir užsmaugiamas lokalumas. Tokia situacija tik žadina vienvaldį nacionalizmą bei imperializmą. Kad globalizacija iš tiesų būtų į gera visiems, ji turi būti mąstoma kaip „daugiabriaunė“, remiant sveiką tautų tarpusavio konkurenciją bei kolektyvinių tapatybių pripažinimą. Tokia globalizacija padės išlaikyti bendrą taikos ir santarvės būklę. Daugiašalės institucijos buvo sukurtos, kad keršto, dominavimo, užgniaužimo ir konflikto logiką pakeistų dialogu, tarpininkavimu, kompromisu, susitarimu ir suvokimu, jog priklausome tai pačiai žmonijai ir gyvename tuose pačiuose bendruose namuose. Deja, jų paskirtis ir reputacija susilpninama, kai galingieji ir šias organizacijas siekia paversti savo interesų ir ideologinio kolonizavimo įrankiais.
Popiežius paragino akademikus ieškoti ir siūlyti kelius priešiškumui įveikti ir bendradarbiavimui skatinti. Reikia apgailestauti, kad prie globalių ekologinių ar socialinių problemų prisideda, rodos, naujo branduolinio – technologiškai pažangesnio ne vien žemėje, bet ir kosmose – ginklavimosi sezonas, kuris nubraukia ankstesnius laimėjimus. (RK / Vatican News)
