Evelyn Waugh (1903–1966) – anglų literatūros klasikas, vienas žymiausių XX a. rašytojų katalikų, kurio atsivertimas iš „absurdiškos ultramodernybės karikatūros į tikrąjį katalikiškos ortodoksijos pasaulį“ tapo tikra to meto sensacija. Lietuvių kalba išleisti Waugh romanai „Dulkių sauja“, „Vargingi kūnai“ ir „Sugrįžimas į Braidshedą“.
Apsakymą „Šv. Elena“ iš rinkinio „Saints For Now“ (Clare Boothe Luce (ed.), New York: Sheed & Ward, 1952) vertė Rasa Drazdauskienė.
Tekstas perpublikuojamas iš antrojo 2019 m. žurnalo „Naujasis Židinys–Aidai“ numerio.
Mums dažnai patariama medituoti šventųjų gyvenimus, tačiau ši samprata atsirado tais laikais, kai meditacijos buvo kur kas tikslesnis ir daugiau pastangų reikalaujantis darbas nei tas, kuriuo esame gundomi jį laikyti dabar. Pastaruosius šimtą metų veikusi milžiniška mašina gerokai susilpnino ir privertė išsigimti mūsų vaizduotę. Iš pradžių realistiniai romanai ir pjesės, paskui kinas vis labiau didino miesto gyventojo proto jautrumą išorės poveikiams, todėl dabar jis be mažiausių pastangų įpuola į transą primenančią būseną, kad tik galėtų pabėgti nuo savo padėties suvokimo. Sakoma, kad tikrai populiarūs tampa tik tie grožinės literatūros kūriniai ir kino filmai, į kuriuos mintimis gali persikelti skaitytojai bei žiūrovai ir juose pasijusti apsupti pavojų, mylimi arba šlovinami. Tokia svajonė – tai ne meditacija, nors jos objektai kartais būna verti didžiausio pasišventimo. Nebus nieko blogo, o gal net šis tas gero, užsisvajojus įsivaizduoti, kad atlieki sero Tomo Moro, karaliaus Liudviko IV ar tėvo Damieno vaidmenį. Savaime aišku, pavojingiau tapatintis su šv. Pranciškumi ar šv. Kryžiaus Jonu. Mes galime šauktis šventųjų pagalbos ir tyrinėti Dievo veikimą per juos, bet jei pradėsime kliedėti, kad tapome jais, manyti, jog žiūrime jų akimis ir mąstome kaip jie, nustosime matyti vienintelį tikrą mūsų išganymo kelią. Yra vienintelė šventoji, kuria iš tiesų galėjo tapti Bridget Hogan, ir tai yra šv. Brigita Hogan; būtent šia šventąja ji ir privalo tapti – čia arba skaistyklos liepsnose, – jei nori patekti į dangų. Apsirengus Joanos Arkietės kostiumu, ten prasmukti nepavyks.
Dėl šios priežasties ypač verta domėtis tais šventaisiais, apie kuriuos turime nedaug žinių. Kalendoriuje esama vardų, apie kuriuos tik tiek ir težinome – pačius vardus, ir tai kartais tokiu pavidalu, kad amžininkai ne iš karto juos atpažintų. Yra ir tokių šventųjų, apie kuriuos, kalbant žmogiškumo požiūriu, žinome beveik viską, kurie savo raštuose paliko mums savo minčių ir jausmų konspektus, kuriuos gyvenime lydėjo maldingi biografai, užrašinėję kiekvieną judesį ir žodį, kurie savo laikų istorijoje buvo labai ryškiai matomi, ir todėl galime į juos žvelgti iš visų pusių, turėdami draugų ir priešininkų įspūdžius. Bet kažkur ties viduriu tarp šių dviejų grupių yra šventieji, kuriuos prisimename dėl vienintelio veiksmo. Šiai grupei neabejotinai priklauso Elena. Jau gilioje senatvėje, būdama našlaujanti imperatorienė, ji nukeliavo į vieną iš savo sūnaus neaprėpiamų valdų dalį – Jeruzalę. Šioje kelionėje buvo atrasta Tikrojo Kryžiaus relikvija, kuri garbinama visame krikščioniškame pasaulyje. Tiek mes žinome, visa kita tėra tik prielaidos.
Vieniems teko grumtis su liūtais arenose, kitiems – gyventi dykumų olose. Jai buvo skirta būti šv. Elena imperatore – ne šv. Elena kankine, ne šv. Elena atsiskyrėle.
Tuo metu Elena buvo įtakingiausia pasaulio moteris tiesiogine prasme, tačiau mes apie ją nežinome beveik nieko. Dvi vietovės skelbiasi esančios jos gimimo vietomis – Kolčesteris Anglijoje ir dabar jau dingęs Turkijos pajūrio kurortas Drepanum (Heliopolis). Nė vienos iš jų naudai nėra tvirtesnių įrodymų, todėl nei anglams, nei turkams nebūtina atsisakyti savo pretenzijų. Ji tikriausiai buvo iš vidutinio kilmingųjų sluoksnio – ne tarnaitė, bet ir ne valdovė. Konstancijus ją vedė anksti, dar siekdamas valdžios, ir vėliau metė, sumanęs tuoktis su karališkojo luomo moterimi. Gali būti, kad ji užaugo viename iš pašto arklių keitimo punktų palei imperatoriškąjį traktą, ir ten buvo pastebėta Konstancijaus per vieną iš jo oficialių kelionių. Bet galima įsivaizduoti ir tai, kad ji, kaip pasakoja legenda, buvo britų genties vado duktė. Ji pagimdė vieną sūnų, Konstantiną Didįjį; tikriausiai tai įvyko Niše (Serbijoje). Po skyrybų apsigyveno Tryre (Trèves), kurio katedra veikiausiai stovi ant jos rūmų pamatų. Beveik neabejojama, kad ten tapo krikščione. Galbūt ją mokyti padėjo Laktancijus, kuris buvo jos anūko Krispo auklėtojas. Staiga, pačioje gyvenimo pabaigoje, ji išėjo į šviesą ir patyrė didingiausią nuotykį. Mirė Konstantinopolyje, iš ten kūnas buvo tuojau pat ar vėliau pergabentas į Romą. Jos kapas niekad nebuvo gausiai lankomas piligrimų. Panašu, kad ir ji pati niekada neskatino didelio asmeniško garbinimo, tačiau tai populiari šventoji. Jai skirta daugybė bažnyčių, jos vardu pakrikštyta begalė mergaičių, ją dažnai pamatysi skulptūrose, paveiksluose, mozaikose. Ji atrado jaukią ir tvirtą vietą krikščioniško pasaulio šeimos gyvenime.
Visame tame nedaug didvyriškumo ar genialumo. Galime spėti, kad ji buvo pamaldi, skaisti, dosni; tikrai gera moteris tais laikais, kai rūmuose gyveno daugiausia ydingi žmonės, bet vis dėlto gyveno patogiai ir prabangiai, o juk šventieji visais laikais laikė skurdą viena iš savo pašaukimo sąlygų. Neturime žinių, kad būtų kentėjusi fizines, dvasines ar psichines kančias, neskaitant įprastų praradimų, nusivylimų ir negalių, skirtų iškęsti mums visiems. O juk gyveno tokiais laikais, kai krikščionims dažnai tekdavo rinktis: bėgti, atsižadėti tikėjimo ar kęsti žiaurias bausmes. Galėtume paklausti, o kur gi tas jos šventumas? Ko konkretaus galėtume iš jos pasimokyti mes, gyvenantys visiškai kitokiomis sąlygomis?
Juk Konstantino pasaulis, kiek sugebame įžvelgti, yra mums be galo tolimas. Esama tam tikrų paviršutiniškų panašumų. Poezija tuo metu buvo mirusi, proza merdėjo. Architektūrą buvo užgriebusios sudiržusios inžinierių rankos. Skulptūros menas tiek smuko, kad Konstantinas visoje savo imperijoje nerado akmentašio, pajėgaus papuošti jo triumfo arką, todėl nusprendė verčiau apiplėšti dviejų šimtų metų senumo Trajano arką. Šalį beveik savarankiškai valdė išsikerojusi biurokratija, kontroliavusi turto šaltinius, rengusi pramogas miesto prasčiokams ir gynusi sienas, kurioms grėsė vis didesni Rytų barbarų užpuolimo pavojai. Civilizuotam pasauliui teko ieškotis naujos sostinės. Visa tai atrodo pažįstama, tačiau pačiam svarbiausiam įvykiui – krikščionybės pergalei – šiuolaikinėje istorijoje atitikmens nerasime. Net didžiausiomis vaizduotės pastangomis neįstengsime pajusti to, ką juto Laktancijus ar Makarijus. Elena labiau už visus kitus susijusi su pačia šio slėpinio esme.
Panašiai kaip kita, ne tokia apdairi karalienė, ji galėtų pareikšti: „Mano pabaiga – tai mano pradžia“. Ji nebūtų išgarsėjusi, jei ne ta paskutinė, pergalinga kelionė. Prisimintume ją – jei išvis prisimintume – panašiai kaip Konstantiną: žmogų, kuris dailiai sugebėjo išgauti iš abiejų pasaulių tai, kas geriausia. Aiškus jos piligrimystės tikslas nauja, laimingesne šviesa nušvietė ilgus tykios, nuobodžios senatvės metus ir parodė, kad ji priėmė savo padėtį sąmoningai, remdamasi kantrybe ir nuolankumu. Tiksliau bus pasakyti – jos padėtis. Mes nežinome, kokią padėtį ji užėmė, kai ją atrado Konstancijus. Ji tikrai pasirinko jį ne dėl vilčių įgyti valdžią. Tiesą pasakius, būtent tos viltys ją ir pražudė; dėl jų ji, atstumta, po skyrybų išvyko į tremtį. Intrigomis ir žmogžudystėmis knibždančiuose rūmuose nepradėjo ieškoti šalininkų, nesiėmė kovoti su varžove, o ramiai priėmė jai tekusią nešlovę. Konstantinas įgijo valdžią, paskelbė ją imperatore, kaldino jos garbei monetas, atvėrė jai visą imperijos iždą. Ji priėmė ir tai. Privatumą išsaugojo tik religiniame gyvenime, kartu su minia žmonių eidavo į mišias Romoje, padėjo dirbti ruošos darbus Siono kalno vienuolyne. Susitaikė su tuo, kad yra Dievui reikalinga tam tikram darbui. Vieniems teko grumtis su liūtais arenose, kitiems – gyventi dykumų olose. Jai buvo skirta būti šv. Elena imperatore – ne šv. Elena kankine, ne šv. Elena atsiskyrėle. Ji priėmė pavojų sielai kupiną gyvenimo būdą, kuris ne vieną privertė paslysti, ir tvirtai laikėsi savo, kol pagaliau atrodė jau aišku, kad Dievas jai nebeturi kito tikslo, tik leisti kaip maloniai senutei nugyventi dar likusias dienas. Ir kaip tik tada ji atliko savo vienintelį, iki tol niekieno nemėgintą ir nepakartojamą tarnystės veiksmą – atrado Tikrąjį Kryžių.
Negalime būti absoliučiai tikri, kad ji jį atrado. Nuvalkiotas pašaipus juokelis, neva „kryžiaus medienos“ buvę tiek daug, kad pakaktų pastatyti laivą, jau seniai paneigtas, nors vis dar kai kur pakartojamas. Kantriai surinktos ir išmatuotos visos visame pasaulyje garbinamos skiedrelės ir atplaišos; nustatyta, kad sudėjus jas visas, medžio nepakaks visam kryžiui. Žinome, kad daugumos šių fragmentų kilmė aiškiai nustatoma iki IV a. pradžios. Tačiau nėra šv. Elenos atradimo autentiškumo garantijų, kurios galėtų tenkinti antikvarą. Jei ji atrado Tikrąjį Kryžių, tai įvyko dėl tiesioginės antgamtinės pagalbos, o ne remiantis archeologiniais samprotavimais. Tai buvo aiškiai skelbiama iš pat pradžių. Išlikusioms relikvijoms būdinga keletas tokių keistų bruožų, kad jie tarsi užtikrina, jog jų buvo neįmanoma suklastoti. Pavyzdžiui, „etiketė“ – užrašas „Jėzus Nazarietis, Žydų karalius“, – dabar saugoma Santa Croce bažnyčioje, atrodo mažiausiai tikėtinas klastotojo meno kūrinys. O ir kas būtų mėginęs ją apmulkinti? Tikrai ne šv. Makarijus. Vis dėlto yra įmanoma, kad Elena buvo apgauta ar kad ji ir jos bendražygiai suklydo, palaikę savo ieškomais medžio gabalais paprastas sijų dalis, seniai užkastas statybų šiukšles, ir kad etiketė kažin kokiais būdais prie jų prikabinta vėliau. Ir vis tiek jos veiksmas yra gyvybiškai svarbus.
Nėra nieko fantastiško tvirtinti, kad šis atradimas ją daro viena iš Bažnyčios daktarų, kadangi ji ne šiaip sau pridėjo vieną stulbinamą trofėjų prie įvairiose vietose iškasamų ir garbinamų relikvijų lobio. Ji sensacingu būdu patvirtino dogmą, kuriai kilo pavojus būti pamirštai. Valdžia slydo iš rankų. Rytiniuose ir pietrytiniuose Viduržemio jūros pakrantės regionų akademijose gudrūs, aštrūs protai ieškojo frazių ir analogijų, padedančių sutaikyti naują, tiesų tikėjimą, dėl kurio žmonės ėjo į mirtį, su jų vaizduotę kerinčiomis senovinėmis spekuliacijomis ir okultinėmis apeigomis, spalvinančiomis jau kelių kartų atmintyje egzistuojančią logiką.
Ir visoje šioje krizės sumaištyje staiga atsirado tolimose šiaurės provincijose prabangiai karšusi Dievo atsiųsta vieniša, ryžtinga moteriškė, turinti vienintelį aiškų, konkretų, praktinį tikslą: priversti visą pasaulį vėl atsigręžti į keletą medžio lentų, prie kurių prikaltas jo išganymas.
Kitas egzistencijos etapas, kuriame atsiduria išrinktųjų sielos, nusimetusios kūno naštą, kunigystė, sakramentų sistema, net tam tikri valgymo, tepimo aliejais ir prausimosi ypatumai – visa tai jau tada buvo madingo mąstymo dėmesio centre. Visus naujosios religijos aspektus buvo galima interpretuoti, tobulinti arba menkinti – viską, išskyrus protui nepavaldų tvirtinimą, kad Dievas tapo žmogumi ir mirė ant kryžiaus: kad tai ne mitas, ne alegorija, o tikras Dievas, kuris tikrai įsikūnijo, buvo mirtinai nukankintas konkrečiu istoriniu laikotarpiu, konkrečioje geografinėje vietovėje, ir tai yra paprastas istorinis faktas. Tai ir buvo didžiausia kliūtis Kartagenoje, Aleksandrijoje, Efese ir Atėnuose; tai ją siekė sumažinti, paslėpti ir galiausiai pašalinti visi talentingiausi tų laikų žmonės.
Konstantinas nepajėgė su jais varžytis. Jis mokslus ėjo mūšių laukuose ir diplomatiniuose susitikimuose, kur pasitraukimas dažnai būdavo aukščiausia strategija, o tiesa – dviejų nesutaikomų skirtybių pasiektas kompromisas; buvo užsiėmęs gausiais valstybės reikalais, nepratęs vartoti techninių filosofijos terminų. Be to, Konstantinas dar nebuvo pakrikštytas, dar trikdomas sapnų apie Aleksandrą, dar ne visai įsitikinęs, kad pats nėra dievas, kad ne jame įsikūnijo Aukščiausioji Būtybė, kurios netobulos apraiškos buvo ir Jupiteris, ir Jehova: Konstantinas šiame lauke jautėsi kaip nesavas. Bažnyčios padėtis buvo pavojingesnė negu persekiojimų laikais, nors tik labai nedaug kas tai suprato. Ir visoje šioje krizės sumaištyje staiga atsirado tolimose šiaurės provincijose prabangiai karšusi Dievo atsiųsta vieniša, ryžtinga moteriškė, turinti vienintelį aiškų, konkretų, praktinį tikslą: priversti visą pasaulį vėl atsigręžti į keletą medžio lentų, prie kurių prikaltas jo išganymas.
Štai ką pavyko pasiekti Elenai. Mums, kurie, kad ir kokius sunkumus patirtume, nebesame trikdomi tos ypatingos IV a. būdingos filosofinės sumaišties, jos veiksmas gaivus tuo, kad neturime jokios vilties jį pakartoti. Kryžius šiandien labai aiškus ir paprastas; turbūt paprastesnis, negu buvo jau daugybę šimtmečių. Iš Elenos galima pasimokyti šio to apie Dievo veikimą: kad jis iš kiekvieno mūsų nori ko kito, ir nesvarbu, ar tai būtų sunku, ar lengva, vieša ar visiškai privatu, tai padaryti gali tik kiekvienas iš mūsų, kadangi būtent tam yra sutvertas.
c
