Tekstas publikuotas „Laiškai bičiuliams“, 2019 pavasaris – vasara numeryje.
Savo pasidalijimą įspūdžiais apie bemaž keturių mėnesių kunigiškos tarnystės laiką norėčiau pradėti palyginimu. Įsivaizduokite įsibėgėjusį traukinį ar automobilį, kuris, nors ir pamažu, bet išvysto gerą pagreitį ir be didesnių kliūčių veržiasi pirmyn. Staiga traukinio mašinistui ar automobilio vairuotojui topteli mintis sustabdyti savo transporto priemonę ir atlikti jos patikrinimą... Šitaip jaučiuosi ir aš, paprašytas papasakoti savo išgyvenimus iš naujos – dabar jau neopresbiterio – perspektyvos. Ši užduotis tikrai ne iš lengvųjų, nes sustabdyti gerokai įsibėgėjusį traukinį nėra paprasta, antra vertus, tai – puiki proga įvertinti šias patirtis ir pasidalyti jomis su bičiuliais. Šiuo atveju man tinkamiausias buvo visiems puikiai žinomas ignaciškasis kasdienės sąžinės peržvalgos metodas.
Būti Dievo akivaizdoje. Kai Dievui atnešu savo trumputę kunigystės patirtį, sielą užlieja dėkingumas ir gili paguoda. Jis geriausiai žino, kokiu ilgu ir vingiuotu keliu ėjau į kunigystę, kiek daug išgyvenimų ir ieškojimų kartu su Juo ir kitais teko patirti. Širdyje esu ramus ir laimingas, nes tikiu, kad būtent Jis čia manęs norėjo, ir kad būtent tokiu būdu pasitarnaudamas Jam ir Bažnyčiai geriausiai vykdau tikslą, dėl kurio esu sukurtas. Kaip tai suprantu? Labai paprastai. Žvelgiu į savo patirtį, susitikimus su žmonėmis, asmeninius pokalbius, sakramentų šventimą, bendruomeninį gyvenimą ir jaučiu, kad visa tai yra labai prasminga. O kai susimąstau, jog šios naujos tarnystės dėka priartėju prie pačių žmogaus širdies gelmių, kur pats Viešpats paslaptingai darbuojasi, apima nuostaba ir mažumo jausmas – kokia laimė ir kartu didžiulė privilegija būti begalinės Dievo meilės ir neišsenkančio Jo gailestingumo liudininku. Kaip sako jaunimas, visa tai mane „veža“.
Dėkoti. Dažnai mėgstu kartoti, kad mes esame visiems viską skolingi arba, perfrazuojant apaštalą Paulių, nėra ničnieko, ko nebūtume gavę (plg. 1 Kor 4, 7). Į kunigystę atėjau tik Dievo ir kitų dėka – tų žmonių, kuriuos Viešpats man leido sutikti gyvenimo kelionėje ir dėl kurių galėjau bręsti kaip žmogus, krikščionis, vienuolis ir galiausiai kunigas. Čia prisimenu savo šeimą, giminaičius, draugus, parapijos bendruomenę, mokytojus, dvasinius palydėtojus, vienuolyno vyresniuosius ir daugybę konkrečių žmonių su jų meile, malda, palaikymu, kantrybe, dvasiniu palydėjimu bei patarimais. O kai mintimis grįžtu į savo šventimų dieną, širdį apima begalinis dėkingumas. Kiek daug buvo parodyta meilės ir palaikymo, kaip mus visus tądien Viešpats apdovanojo nuostabia ir pakylėta rimtimi, paprastumu, nuoširdumu. Gražios giesmės ir prasmingi palinkėjimai tarytum susipynė į vieną bendrystės bei maldos vainiką. Tuomet, kai per Visų Šventųjų litaniją kniūbsčias gulėjau Dievo ir visų akivaizdoje, nejučia, niekam nematant, tyliai riedėjo ašara, kurioje sutilpo viso mano gyvenimo svajonės ir išgyvenimai – dėkingumo ašara Dievui ir žmonėms, kuriems, amžinai likdamas viską skolingas, grąžinau menkutę savo gyvenimo skolą...
Prašyti. Ko galiu prašyti Viešpaties? Malonės niekada neužmiršti Jo ir kitų gerumo, nepamiršti Jam ir kitiems duotų pažadų ir įsipareigojimų, pagalbos tuos įsipareigojimus kasdien kantriai vykdyti, nepražiopsoti svarbių dalykų, pastebėti ir tinkamai įvertinti mažus dalykėlius, kuriuose dažniausiai slypi patys tikriausi Jo buvimo ir meilės ženklai, švento nuolankumo ir paslaugumo ypač labiausiai meilės stokojantiems ir įvairiausių sunkumų prislėgtiems žmonėms, kūrybingumo ir sumanumo Jo džiaugsmo bei paguodos Evangeliją skelbti ten, kur nusivylimas ir nuoskaudos pasėjo nepasitikėjimo sėklą, o labiausiai prašau malonės būti arti žmonių širdžių ir niekuomet neatsiskirti nuo Jo meilės. Ko galiu prašyti žmonių? Pirmiausia – maldos ir palaikymo, taip pat supratingumo ir kantrybės mano netobulumams ir trūkumams priimti, o, jei reikia, su broliška ar seseriška meile juos pataisyti, padėti man augti kunigiškoje tarnystėje, neuždaryti savo širdžių ir namų durų, kad bendrystėje su dėkingumu kartu galėtume švęsti gyvenimą; atleidimo, jei ką nors savo neatsargiu žodžiu ar netinkamu pavyzdžiu įskaudinau, o svarbiausia – padėti kartu kurti svetingas ir gyvas mūsų krikščioniškas bendruomenes, kur klestėtų tikra meilė, kur kiekvienas ir kiekviena, nepaisant skirtingo požiūrio ar patirties, rastų tikrą Dievo vaikų šeimą ir Kristaus bei Jo Dvasios vienijamą ir palaikomą, šių dienų ir visų laikų Visuotinę Bažnyčią.
Žiūrėti. Peržvelgdamas savo vos keturių mėnesių kunigišką tarnystę tarsi kino juostą, matau daug gražių ir prasmingų įvykių bei patirčių. Pirmiausia, žinoma, prisimenu savo primicijų Mišias Klaipėdos šv. Juozapo Darbininko parapijoje. Lydimas provincijolo t. Vidmanto Šimkūno bei gero studijų draugo, brazilo t. Creômeneso Macielio, SJ, pirmąkart žengiau prie Viešpaties altoriaus, prie Viešpaties, kuris džiugina mano jaunystę (tekstas iš Mišių įžangos priegiesmio). Prisipažinsiu, zakristijoje rengiantis Mišioms, drebėjo rankos ir kojos, bet staiga prisiminiau, jog nuo pat mažumės, kasdien patarnaudamas šv. Mišioms, jau atmintinai mokėjau ne tik visas jų dalis, bet ir Mišių kanoną, tad užplūdo ramybė ir pasitikėjimas, jog susidorosiu. Džiugino ir palaikė gausiai susirinkusių artimųjų, draugų ir parapijiečių veidai, puikiai pasirengusio parapijos choro giesmės, iškilmingumo ir pagarbaus dėkingumo nuotaika. Labai jautrus momentas – primicijinis mamytės palaiminimas. Susigraudinom abudu... Buvo gera laiminti visus parapijiečius, malda lydėjusius mano pašaukimo kelionę ir taip gausiai plūdusius prie altoriaus.
Kitas svarbus įvykis, kuriuo norėčiau pasidalinti, – mano kelionė į JAV ir pirmoji kunigiška sielovadinė praktika Lemonto pal. Jurgio Matulaičio lietuvių misijoje. T. Algio Baniulio, SJ, kvietimu, provincijolui pritarus, netrukus po šventimų pirmąkart išskridau į Ameriką. Buvo labai įdomu pamatyti ten gyvenančių ir dirbančių tautiečių gyvenimą, vadovauti kelioms Susitaikinimo pamaldoms, teikti sakramentus, sakyti pamokslus, aukoti Kalėdų Mišias. Kiek daug įsimintinų susitikimų, pokalbių, koks šiltas ir nuoširdus lietuvių priėmimas, koks džiaugsmas švęsti Mišias kartu su mano vaikystės parapijos klebonu! Taip pat turėjau galimybę aplankyti Čikagą, nuo stulbinamo aukščio dangoraižio pamatyti viso miesto bei Mičigano ežero panoramą, aplankyti kitas lietuvių parapijas ir vietas, susijusias su Čikagoje dirbusiais lietuviais jėzuitais. Visos šios patirtys labai praturtino mano, jauno kunigo, gyvenimą ir suteikė širdžiai džiaugsmo bei užsidegimo toliau tarnauti Dievo tautai.
Atsiprašyti. Peržvelgdamas savo trumputę kunigystės patirtį, pilną džiugesio ir užsidegimo, gailiuosi tik dėl vieno dalyko –
nesugebėjimo tinkamai susitvarkyti su vis labiau gausėjančiais darbais ir įvairiais įsipareigojimais. Jaučiu, kad čia turiu budėti ir išmintingai taikyti dvasių atpažinimo taisykles: įvertinti, kam pirmiausia turiu skirti savo dėmesį, teisingai suderinti asmeninės maldos, poilsio ir įvairių tarnysčių laiką, kad nepervargčiau ir galėčiau nuosekliai, su tikra meile tarnauti Dievui bei žmonėms.
Pasiryžti. Iš to, ką parašiau, kyla mano naujas pasiryžimas – augti nuolankumu, suvokiant savo ribotumą, išmokti atpažinti Dievo Dvasios paraginimus bei pasakyti ne ten, kur atitolstu nuo savo pagrindinių pareigų vykdymo bei diskretiškos meilės įgyvendinimo.
Pater. Dangiškasis Tėve, dėkoju Tau už kunigystės dovaną, už visus žmones, kuriuos sutikau savo gyvenimo kelionėje. Prašau malonės Tavo valią vykdyti, kasdieniu apsisprendimu Tavo Veido ieškoti visur ir visada. Amen.
