Viena iš populiariausių pamaldumo formų yra Kryžiaus kelio stotys (lot. Via Crucis), kuriose sekame Jėzaus Kristaus pėdomis jo kančios ir mirties įvykiuose. Sena tradicija byloja, kad po Kristaus dangun žengimo Mergelė Marija kasdien lankė Jėzaus kančios, mirties ir prisikėlimo vietas. Kita tradicija teigia, kad Marija sekė Jėzumi ir jam nešant kryžių į Kalvariją. Nepaisant Marijos kasdienių praktikų, ji nesukūrė šiandien mums žinomo pamaldumo su konkrečiomis „stotimis“ ir maldomis, ji paprasčiausiai „laikė savo širdyje“ išganingą savo sūnaus kančią.
Kryžiaus kelio stočių užuomazga galėtų būti V a. Bolonijos vyskupo šv. Petronijaus pastatyta koplyčių juosta, kuria siekta atvaizduoti svarbiausias Jeruzalės šventoves. Visgi mums dabar pažįstamas pamaldumas susiformavo tik XV a. Viduramžiais Jėzaus kančios šventovės Šventojoje Žemėje tapo sunkiai prieinamos piligrimams, tad pranciškonai ir kitos vienuolijos visoje Europoje pradėjo statyti šių šventovių kopijas. Ypač Kryžiaus kelio pamaldumą Europoje išplatino dominikonų kunigas pal. Álvaro, kuris Kordoboje pastatė mažas koplytėles, labiausiai panašias į šiandienes kelio stotis.
Kun. Williamas Saundersas pasakoja, kad 1462 m. anglų piligrimas Williamas Wey lankėsi Šventoje Žemėje ir aprašė pamaldumą, kai piligrimai seka Kristaus kančios pėdomis. Jam pirmajam ir priskiriamas terminas Kryžiaus kelio „stotys“. Šis terminas paplito anglų kalboje ir galiausiai pradėtas vartoti bažnyčiose esančioms Kryžiaus kelio stotims.
XVII a. pranciškonai gavo Romos leidimą „stotis“ įrengti bažnyčių viduje. Galiausiai jie išprašė popiežiaus, kad dalyvavimas Kryžiaus kelio maldoje suteiktų tokius pačius atlaidus kaip piligrimystė į Jeruzalę. Tai padarė popiežius Inocentas XI, nutiesdamas kelią mums dabar pažįstamam Kryžiaus kelio stočių pamaldumui.
Istorikai negali pasakyti, kuris žmogus buvo pirmasis, atsakingas už Kryžiaus kelio stočių atsiradimą. Amžiams bėgant daug šventųjų, pradedant nuo Mergelės Marijos, sekė Jėzaus Kristaus pėdomis, apmąstydami mūsų Viešpaties išganingą kančią. Tai vienas iš nuostabių pavyzdžių, kaip tikinčiųjų bendruomenėse išauga ir perduodamos pamaldumo tradicijos.
Pagal Aleteia.org parengė Milda Vitkutė
