Italijos šiaurėje atrastas Bobijaus mišiolas, septintojo amžiaus pabaigos arba aštuntojo pradžios manuskriptas mini palmių ir alyvų šakelių šventinimą, o devintojo amžiaus vyskupas Amalarius iš Meco apie tai kalba kaip apie plačiai pasklidusią tradiciją. Dvyliktojo amžiaus Romos mišioluose Verbų sekmadienio liturgija jau yra pasiekusi brandžią formą.
Verbų sekmadienio simboliai ir vaizdiniai yra užfiksuoti ankstyvuose krikščionių rašto paminkluose ir liturginiuose tekstuose. IV amžiaus pabaigoje Šventosios Žemės piligrimė Egerija išsamiai aprašė Didžiosios savaitės apeigas, bažnyčias, maldas ir dalyvius Jeruzalėje. Ji taip pat rašo apie procesiją, kurios pradžioje einantis vyskupas atkartoja Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, lydimas palmių šakomis mojuojančių vaikų. Tai Kristaus Kančios sekmadienio liturgijos ištakos. Įprasta jį vadinti Palmių sekmadieniu. Ten, kur palmių nėra, jų šakeles pakeitė kiti augalai: alyvmedžio šakelės arba iš lauko gėlių ir žolių supintos puokštės, verbos.
Gotikinių bažnyčių vitražuose ar rankraščių miniatiūrose dažnai regimas vienas iš pagrindinių Verbų sekmadienio simbolių – asiliukas, kuriuo Jėzus džiūgaujančios ir Jį kaip karalių šlovinančios minios akivaizdoje įjoja į Jeruzalę. Šį epizodą aprašęs evangelistas Jonas jį susieja su Zacharijo pranašyste: „garsiai krykštauk, dukra Jeruzale! Štai tavo karalius pas tave ateina, jis išaukštintas ir pergalingas, nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio“ (Zch 9,9). Asiliukas išryškina Jėzaus skirtumą nuo žemiškųjų karalių, kurių skulptūros ant didelių žirgų stovi miestų aikštėse. Jėzus yra „nuolankus“, Mesijo karalystė yra ne čia ir Jis atėjo pasiaukoti už savo „valdinių“ išganymą, priešingai nuo žemės karalių, kurie iš savo valdinių reikalauja mirti už juos.
Kitas simbolis yra palmių ar kitokio augalo šakelės, kurios ir šiandien yra esminė Verbų sekmadienio liturgijos dalis. Yra spėjimų, kad tuo metu Jeruzalėje susirinkę žydai palmių šakeles atsinešė dėl Palapinių šventės, kuria paminimas Izraelio išlaisvinimas iš Egipto vergovės, Raudonosios jūros kirtimas ir keturias dešimtis metų trukęs gyvenimas palapinėse. Palmių šakelės galėjo tarnauti kaip tikrų ar simbolinių palapinių medžiaga. Krikščionims palmės ar kitų augalų šakelės įgyja naują prasmę: jų turėjimas ir mojavimas jomis išreiškia pripažinimą ir džiaugsmą dėl išlaisvinimo iš nuodėmės ir mirties, kurio laukiama Jėzaus kančioje, mirtyje ir prisikėlime, liturgiškai minimame už savaitės, Velykų sekmadienį. Todėl Verbų sekmadienis yra pirmoji Didžiosios savaitės diena ir įžanga į ją. (RK / Vatican News)
