Naujausi tyrimai, atlikti JAV 2012–2013 m., atskleidė, kad 91 procentas apklaustų gyventojų tiki Dievu ar universalia dvasia, 58 proc. meldžiasi kasdien, 21 proc. – kartą per savaitę ar mėnesį. Trečdalis apklaustųjų Didžiojoje Britanijoje ir Kanadoje save laiko labai religingais.
Kodėl religija tokia svarbi mūsų gyvenime? Ką sako mokslas apie maldą? Kodėl krikščioniškieji ženklai tokie svarbūs mūsų tapatumui? Koks psichologijos ir religijos santykis? Į šiuos ir kitus klausimus atsako socialinė psichologė doc. dr. JURGITA LAZAUSKAITĖ-ZABIELSKĖ.
Tyrinėdami įvairiausias civilizacijas ir kultūras mes visada atrandame jų santykį su dvasiniu pasauliu. Kuo svarbi religija žmogui?
Religijos egzistavimas rodo, kad žmonės ieško atsakymų į klausimus apie tikslą, prasmę ir stengiasi paaiškinti dalykus, kurių kitaip, nei dievybės egzistavimu, jie negali paaiškinti. Tie klausimai užduodami net jei žmogus netiki į Dievą. Kalbama apie prasmės, visumos, tikslingumo suvokimą. Visos religijos psichologine prasme kalba apie tuos pačius dalykus: prasmę, tikslą, numatymą, kas ir kaip bus.
Kuo žmogui naudinga religija kasdieniame gyvenime? Ar ji padeda įveikti sunkumus?
Yra daug ir įvairių tyrimų, tad reikėtų suprasti, kad nauda, jei taip galima pasakyti, priklauso ir nuo religijos, ir nuo paties žmogaus, ir nuo situacijos, ir nuo konteksto, taip pat ir kaip tą naudą, kuri tyrimuose vadinama gerove, suvokiame. Gerovės rodiklių yra labai nemažai: pirmiausia jie apima psichinę ir fizinę sveikatą, nes religingi žmonės patiria mažiau neigiamų emocijų, daugiau – teigiamų. Mažiau nerimo, daugiau ramybės, prasmės jausmo. Tyrimai taip pat rodo, kad religingi žmonės ilgiau ir sveikiau gyvena. Visa tai priklauso ir nuo tam tikrų psichologinių mechanizmų.
Ne vienas tyrėjas kelia klausimą apie tai, kaip žmogus užmezga santykį su Dievu ir kaip jį palaiko. Yra trys religinės įveikos keliai. Pirmasis teigia, kad aš galiu savo gyvenime viską padaryti pats, bet Dievas mane palaiko, suteikdamas man reikalingų išteklių. Kitas priešingas būdas sako, kad viską lemia Dievas, ir aš jau nieko negaliu ir nieko nesprendžiu savo gyvenime, viską patikėdamas Dievo valiai.
Šių strategijų tyrimų rezultatai yra visiškai priešingi: galvojimas, jog žmogus pats nieko negali pakeisti, yra būdingas žemos savivertės žmonėms, pasižymintiems prastesniais problemų sprendimų įgūdžiais, patiriantiems daugiau nerimo ir besijaučiantiems priklausomais nuo atsitiktinių aplinkybių. O tai paskatina dar didesnį jų bejėgiškumą. Nebelieka išteklių, į kuriuos žmogus gali atsiremti. Tuo tarpu tie, kurie gauna jėgų iš Dievo (o tai ypač pasireiškia kritinėmis situacijomis, kai žmogiškosios energijos ir išteklių nebeužtenka), laimi daugiausia. Nuostata, kad Dievas tau duoda, o sprendi pats, suteikia daugiau ramybės, mažiau nerimo, o nuo to laimi gyvenimo kokybė. Yra ir trečiasis kelias: Dievas ir žmogus bendradarbiauja. Šis įveikos būdas taip pat būdingas aukštesnės savivertės žmonėms.
Taigi, bet kuriuo atveju religijos nauda priklauso nuo to, kaip žmonės savo gyvenime sujungia dieviškąją galybę ir žmogiškąją iniciatyvą. Nepamirškime ir to, kad religinės bendruomenės labai dažnai teikia ir realią socialinę, ekonominę, teisinę pagalbą.
Kaip pakomentuotumėte tyrimus, atskleidusius, jog žmonės, patekę į itin sunkias situacijas – tokias kaip karas, ir prašantys ramybės iš Dievo, psichologine prasme laimi daugiau, nei tie, kurie meldžia stebuklo, kuris pakeistų situaciją?
Tokiose situacijose tyrimai vėl akcentuoja individualios reakcijos svarbą. Tie, kurie meldžia ramybės ir stiprybės, galima sakyti, suvokia realią situaciją, tuo tarpu meldžiantieji išvadavimo – patiria stiprią desperaciją, bejėgiškumą, net nebūdami susiję su bet kokiu religingumu, o tai yra žalinga žmogui. Tyrėjai mini daug žmonių, susiduriančių su sunkiomis artimųjų ligomis, kurie geba ištverti tokias situacijas, laikydamiesi nuostatos, kad Dievas visagalis, bet blogi dalykai nutinka. Tyrimai rodo, jog didžiausią psichologinę žalą patiria tie, kurie pyksta ant Dievo ir jį plūsta, išgyvena tam tikrus gyvenimo įvykius kaip Dievo bausmę, o geriausiai jaučiasi tie, kurie savo gyvenimo įvykius ir aplinkybes priskiria mylinčio Dievo valiai.
Esame krikščioniškas kraštas, tad natūralu būtų klausti: kas nutinka, kai nusiviliame krikščionybe? Dėl kokių priežasčių taip nutinka?
Žmogus gali pakliūti į krizinę situaciją: nelaimė, nelaimingas atsitikimas, liga, skurdas. Tad kyla klausimas: kodėl? Bet gali būti ir švelnesnės krizinės situacijos – tokios kaip dvasininkų nusižengimai ar tiesiog asmens negebėjimas gyventi pagal konkrečios religijos mokymą. Ir tuomet net nereligingi žmonės klausia: kaip taip gali būti? Jie ieško ir randa atsakymus. Jei tavo religinė bendruomenė nepateikia atsakymų, tu ieškosi jų kitur. Kai kurie tyrėjai sako, kad kai žmogui nesiseka gyventi pagal religijos dėsnius, jis ieško religijos, pagal kurią galėtų gyventi, nes poreikis gyventi su Dievu jam egzistuoja.
Reikėtų paminėti, kad žmonės, kuriems religija yra gilus vidinis išgyvenimas, pasižymi mažesnėmis kraštutinėmis reakcijomis – jie reaguoja lanksčiau ir atviriau. O ypač aštriai gali reaguoti žmonės, kuriems religija yra primesta arba ji tapusi įrankiu tam tikriems tikslams pasiekti. Psichologai pastebi, kad, jei nėra vidinio motyvo būti religingam, žmogus reaguos radikaliau.
Kodėl kartais mūsų, kaip krikščionių, elgesys nedera su krikščioniškomis vertybėmis?
Išorinis pasaulis atsipindi mūsų psichikoje: turime labai daug įsitikinimų, nuostatų, mums daug kas patinka, daug kas nepatinka, kažką mėgstame, kažko nemėgstame, vienų dalykų siekiame, kitų vengiame. Ir tam tikru momentu mūsų reakciją veikia tik keletas dalykų, ir nebūtinai pačių svarbiausių mums. Kad ir ką galvotume apie gamtos apsaugą, galime numesti šiukšlę, jei tuo metu mūsų galvoje bus kiti dalykai. Veikia tas, kas yra įdarbinama. Mes, kaip krikščionys, galime „neįdarbinti“ tų krikščioniškų vertybių, nes esame pavargę, nemotyvuoti, mūsų galva užkimšta kitais dalykais, neturime laiko. Elgiamės spontaniškai, ir kiti žmonės ar situacijos mums gali pasiūlyti visai nekrikščioniškų dalykų. Ir jei tos krikščioniškos vertybės nebus kasdien „įdarbinamos“, jos netaps gyvenimu. Kai skiri laiko maldai, persižegnoti, pamąstyti, palinkėti sau šiandien prisidėti prie dieviškojo plano, pasaulio atbaigimo, psichika bus pasirengusi veikti tam tikra linkme. Bet tai nereiškia, kad nebus vieno kito akmenuko...
Ką sako mokslas apie maldą ir kasdienę sąžinės peržvalgą?
Moksliškai kalbant, nesiejant su religija, tai yra psichikos aktyvinimas, sužadinimas tam tikra linkme. Psichikoje esanti informacija veiks tiek ir taip, kiek ji bus suaktyvinta. Kasdienė malda ir pamąstymas rytą ar vakarą tą aktyvinimą psichikai suteikia. Žmogus nėra išbaigtas, jis yra ir save kuriantis, ir pažįstantis tuo pačiu metu. Pažindami save, mes nuolat kuriame savąjį „aš“ iš naujo. Jei žmogaus gyvenime yra religinių simbolių, praktikų, jie sustiprina krikščioniškąjį tapatumą. Stebėdami save, savo elgesį, apie save pačius darome išvadas, kurias dar labiau sustiprina patiriamos emocijos. Tai ypač svarbu, kai esame mažiau tikri dėl savo religingumo. Panašiai kaip turime daugybę bruožų, bet ne visus juos „įdarbiname“ kiekvieną akimirką. Galime būti visokie, tačiau paskatindami krikščioniškąjį ar kitokį tapatumą mes kreipiame save tam tikra linkme.
Kartais persižegnoti viešumoje irgi reikia tam tikros drąsos, ir ne kiekvienas išdrįstame tokiu būdu liudyti savo krikščioniškąjį tapatumą. O ką prarandame, jį slėpdami?
Reikia atsakyti sau, kodėl tą darai ar nedarai. Jei tas atsakymas tenkina, tuomet viskas gerai. Religinių formų yra įvairių: ne visi žegnojasi ar meldžiasi prieš valgį ar po valgio, ir dėl to netampa mažiau religingi. Bet jei tai natūraliai atsiranda ir stiprėja žmogaus gyvenime kaip jo tapatumo dalis, tai natūraliai išgyvenama ir nebus nepatogumo nei pačiam, nei kitiems. O jei darysi dvejodamas ar demonstratyviai, gali ir nusivilti.
Galime jausti tapatumą, bet nerodyti jo kitiems dėl realios grėsmės arba dėl to, kad visuomenei tai gali pasirodyti nepriimtina. Tokiu būdu silpniname savo krikščioniškąjį tapatumą, prarandame galimybę susisieti su kitais „pasislėpusiais“ krikščionimis, galbūt net pakeisti krikščionio įvaizdį pasaulyje. Religinis tapatumas dažniausiai nėra akivaizdžiai matomas (palyginkime, kaip greitai galime įvertinti kito asmens amžių, lytį, socialinį statusą), tad tik aiškiai jį parodydamas gali atrasti savąją bendruomenę, o psichologiniu požiūriu buvimas su savaisiais turi didžiulį poveikį.
Krikščioniškąjį tapatumą liudijantys ženklai ar veiksmai yra svarbūs ir tuo, kad juos parodydami atsiduriame po padidinamuoju stiklu kitų akyse: o ar elgiesi kaip krikščionis? Ar tavieji veiksmai dera su krikščionišku mokymu? Pripažinkime, ne visuomet tai patogu.
Kuo svarbūs krikščioniškieji ženklai mūsų aplinkoje?
Bet koks ženklas pats savaime nieko nereiškia, nes jis yra interpretuojamas. O interpretuojamas jis pagal mūsų pačių patirtį, kitų žmonių patirtį, pagal visuomenės sukurtą vaizdą – ką tas simbolis reiškia. Krikščioniui šie ženklai liudija jo tikėjimą, tai yra tas pats tapatumo, psichikos aktyvavimo įrankis. Mes atitinkamai nusiteikiame, nes mūsų sąmonė ir pasąmonė į tam tikrus dalykus reaguoja ir skatina veikti. Netgi nereligingi žmonės bažnyčioje ar kitoje šventovėje nešūkauja, susikaupia, pagarbiau elgiasi, nes to reikalauja pati aplinka. Pašalindami krikščioniškus ženklus iš savo aplinkos, mes mažiau juos matome ir ilgainiui mažiau į juos reaguojame, kuriame tokią asociaciją, kad jie tarsi nėra tinkami, galbūt kartais net gėda dėl jų ar nepatogu. Krikščioniškųjų ženklų turėjimas keičia ir aplinkinių žmonių asociacijas. Pavyzdžiui, jei krikščioniški ženklai ar veiksmai būdingi jauniems, sėkmingiems žmonėms, tai rodo, kad jie nėra pasenęs dalykas, atgyvena, būdinga tik senyvo amžiaus žmonėms.
Tyrimai atskleidžia, kad žmonės linkę priimti daugumos nuostatas, tad ar galime tikėtis, kad drįstantys liudyti savo tikėjimą gali ir kitus paskatinti tapti krikščionimis? Dažnai televizijos ekranuose matome garsius sportininkus, kurie žegnojasi prieš lemiamas rungtynes...
Galime to tikėtis. Atkaklus savo pozicijos laikymasis, bendraminčių turėjimas aplinkiniams žmonėms ilgainiui daro įspūdį: „Galbūt jie teisūs ir jų pozicija verta bent jau apmąstymo?“ Jei esi vienas ir svyruoji, nieko nepakeisi, tačiau kai visuomenėje atsiranda jau keli, kryptingai liudijantys tam tikrus dalykus ir turintys krikščioniškąjį tapatumą, tuomet atsiranda galimybė keisti pasaulį.
