Balandžio 27 d. minime šv. Zitą.
Zita (1218-1278) gimė Monte Sagrati, netoli Lukos, Italijoje. Būdama 12 metų ji tapo vilnos pirklio tarnaite ir toje Fatinellių šeimoje pasiliko dirbti visą gyvenimą. Ji sakydavo: „tarnaitė negali būti šventa, jeigu ji neužsiėmusi“.
Zita tapo Trečiojo šv. Pranciškaus ordino nare, pasauliete pranciškone. Kadangi tryliktame amžiuje po ordino įkūrimo jis buvo plačiai paplitęs, mergina natūraliai įsijungė į jo narių gretas.
Atsikeldama keletą valandų anksčiau nei kiti ūkio gyventojai, ji skirdavo laiką maldai ir eidavo į šv. Mišias prieš dienos darbus.
Zita buvo tokia uoli darbininkė, kad kitos tarnaitės bandė ją visaip apšmeižti, tačiau Zitai pavyko savo pamaldumu ir geraširdiškumu nuraminti įsiliepsnojusį šeimininko pyktį. Už gautą atlyginimą ji pirkdavo apavą bei rūbus ir viską išdalindavo vargšams, sau nieko nepasilikdama.
Paskutiniaisiais Zitos gyvenimo metais šeimininkai ją atleido nuo įprastų fizinių darbų, bet ji stengėsi kiek galėdama padėti namuose, lankė ligonius, vargšus ir kalinius.
Po jos mirties 1278 m. buvo patvirtinti 150 per jos užtarimą įvykusių stebuklų. Jos kūnas 1580 m. buvo rastas nesuiręs ir šiuo metu perkeltas maldai į Lukos bažnyčią.
Kanonizuota 1696 m.
Šv. Zita yra tarnų ir tarnaičių globėja.
„Šventųjų gyvenimai“
