Roma, iki pat šių dienų pilna savo buvusios didybės pėdsakų, neleido savęs sunaikinti barbarams nei laikui. Tai amžinasis miestas ir taip pat viena iš nedaugelio pasaulio vietų, kur drąsiai galima praleisti ne vieną savaitę, diena iš dienos užtinkant kurioje nors didmiesčio kertėje įspūdingą ir gamtai bei laikui nepavaldų žmogiškųjų kūrybinių pastangų vaisių – suręstą žmogaus rankomis, o įkvėptą dieviškosios didybės pajautos.

Po Velykų laikotarpio sekmadienių vidudienį kalbėtos „Regina Coeli“, šį sekmadienį, priklausantį jau eiliniam liturginiam metui, popiežius ir apie 25 tūkst. maldininkų Šv. Petro aikštėje kalbėjo „Viešpaties Angelo“ maldą. Prieš tai trumpoje katechezėje priminė ką reiškią šį sekmadienį švęsta Švenčiausiosios Trejybės šventė.

Bandau atsakyti, kas yra Dievas? Bet greičiau atsakysiu, kas man yra Dievas. Koks mano santykis su Dievu? Ar yra artimas ryšys su Juo? Bandydama suprasti savo asmeninę patirtį su Dievu, galiu Jį geriau pažinti. Nepažinsiu Dievo pilnai, kaip negaliu aprėpti begalybės, tačiau priartėti galiu. Jis mane kviečia. Į begalybę kelią atveria Dievo malonė. Išsitrina ribos, kurias nubrėžė nuodėmė. Žmogiška prigimtis prieina ribą. Dievas malone pakeičia prigimties nuodėmingumą ir aš priartėju prie Dievo begalybės. Dievo malonė per Jėzaus Kristaus kryžių. Aukštai iškeltas kryžius kviečia prieiti, kad pažinčiau Viešpatį per Jo kančią. Per Prisikėlimą. Per švelnų kalbėjimą svarbiais gyvenimo etapais ir mažuose kasdienybės atradimuose. Viešpaties kryžius yra labai konkreti tikrovė – tai apnuogintas Dievo atvirumas žmogui. Paimdama savo kryžių, aš atsakau Dievui tuo pačiu  ir esu pakviesta į nesibaigiantį santykį, kuris neturi pabaigos begalybėje.

Šių metų gegužės mėnesio paskutinis sekmadienis – tai didžiausios mūsų tikėjimo paslapties – Švč. Trejybės šventė. Nors Senajame Testamente apie Švč. Trejybę kalbama lyg per miglą, o Naujajame Testamente tokio žodžio kaip Trejybė irgi nėra paminėta, bet Jėzaus išsireiškimai, vaizdingi palyginimai buvo aiškiai suprasti kaip Dieviško gyvenimo slėpinių nuoroda į Švč. Trejybę.

„Kataliko balsas“ pristato Popiežiaus Pranciškaus bendrųjų audiencijų katechezėmis paremtas trumpas meditacijas apie viltį. Šias meditacijas galima naudoti tiek maldos grupelėse, tiek asmeninės maldos metu, siekiant „apčiuopiamiau“ gyventi tikėjimu kasdienybėje, kurioje esame pašaukti tapti šventaisiais.

Tarp keturiolikos naujų kardinolų, kurie bus iškilmingai paskirti birželio 29 d. vyksiančios konsistorijos metu yra ir Popiežiaus vikaras Romoje arkivysk. Angelo De Donatis.

Vienas iš keturiolikos būsimų kardinolų, apie kurių skyrimą popiežius Pranciškus pranešė Sekminių vidudienį, yra kenčiančios Irako katalikų chaldėjų bendruomenės vadovas patriarchas Louis Raphaël I Sako.

Šių metų rugsėjo 22 dieną, Vilniaus katedros aikštėje popiežius Pranciškus susitiks su Lietuvos jaunimu. Laukdami šio pasimatymo, kviečiame prisiminti pirmojo Lietuvą aplankiusio popiežiaus, Jono Pauliaus II kalbą jaunimui, pasakytą 1993 metų rugsėjo 6 dieną Kauno Dariaus ir Girėno stadione.

Šventės dalyviai sekmadienį taip išgirdo ir pamatė popiežiaus Pranciškaus videožinią.

Sekmines, Šventosios Dvasios atsiuntimo iškilmę, Pontoise vyskupija, Paryžiaus metropolijos vakaruose, šventė iš tiesų triukšmingai, linksmai ir ilgai, visą Sekminių savaitgalį. Kaip kviesdamas į šventišką susibūrimą parašė jos vyskupas Stanislas Lalanne, tai „Šventosios Dvasios malonės veikimo laikas mūsų dalinės Bažnyčios ir viso pasaulio gyvenime. Tai gražus laikas atgaivinti savo mokinių misijoje pašaukimą “.

Šventoji Dvasia tai smarkus permainų vėjas. Jos atneštos permainos tai ne revoliucija aplink mus, bet mumyse, mūsų širdyje ir gyvenime, - sakė popiežius Pranciškus, sekmadienį Šv. Petro bazilikoje aukodamas Sekminių - Šventosios Dvasios atsiuntimo iškilmės Mišias.

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

Žmogus yra laisvas būti šventas. Žinoma, daug dažniau mes norėtume nebūti šventi. Dažnai atrodo, kad šventumas pernelyg įpareigoja, atrodo, kad šventumas suvaržo. Mes galvojame: Na, gerai, tegul šventieji būna šventi, o aš tik noriu gyventi paprastą gyvenimą, noriu būti laisvas ir laimingas. Turiu Jums gerą naujieną: norėti būti laisvam ir laimingam reiškia norėti būti šventam. Nėra nei vieno šventojo, kuris nebūtų buvęs laisvas žmogus. Galima sakyti, kad laisvė yra būtina šventumo sąlyga.

Šį sekmadienį paskutinį kartą buvo kalbama velykinė antifona „Regina Coeli“. Kitą sekmadienį vėl bus kalbamas „Viešpaties Angelas“.

Dalinimosi tikėjimu misija realizuojasi ne dirbtinai, o „užkrečiant“ meile, džiaugsmu ir entuziazmu išreiškiant atrastąją prasmę ir gyvenimo pilnatvę.

„Kiekvienas vyras ir moteris yra misija, tai priežastis dėl kurios gyvenama žemėje. Būti patrauktiems ir būti siųstiems yra du judesiai, kuriuos mūsų širdis, ypač esant jauniems amžiumi, jaučia kaip ateitį žadančios ir pirmyn mūsų egzistenciją stumiančios vidines meilės jėgas“, parašė popiežius Pranciškus šiemetinėje žinioje Pasaulinei misijų dienai.

Štai ir vėl Sekminės! Tai metas, kai užbaigiame velykinį laikotarpį ir grįžtame į eilinį bažnytinį metų laiką. Sekminių dovana Bažnyčiai yra Šv. Dvasios nužengimas ant mokinių ir Švč. Mergelės Marijos. Šv. Dvasios dovanos yra šios: Žinojimo, Išmanymo, Išminties, Patarimo, Dievo baimės, Stiprybės ir Pamaldumo dovana. Visa tai įvyko penkiasdešimt dienų po Kristaus Prisikėlimo iš numirusių. Velykiniu laikotarpiu išgyvenome Kristaus Kančios, Mirties, Prisikėlimo, Žengimo į Dangų ir Šv. Dvasios atsiuntimo slėpinius. Nepamirština, kad Sekminės – tai Bažnyčios gimtadienis, kai šv. Petras, įkvėptas Šv. Dvasios, atvertė į krikščionybę pirmuosius tris tūkstančius klausytojų. Sekminių stebuklas, įvykęs prieš du tūkstančius metų, mus kviečia tęsti šv. Petro misiją, dalinantis tikėjimo slėpiniais čia ir dabar kiekvieno iš mūsų gyvenamoje aplinkoje ir artimiausių žmonių rate.

Sekminės buvo švenčiamos dar iki Šventosios Dvasios nužengimo, tai yra iki krikščionių Sekminių. Jeruzalėje kasmet vykdavo trys šventės – Velykų, Sekminių ir Palapinių. I amžiuje tomis progomis į Jeruzalę suplaukdavo dešimtys tūkstančių žmonių iš Izraelio ir kitų kraštų, kur tik žydai gyveno (plg. Lk 2, 41–45; Apd 2, 5–11). Apie žmones, 33 m. po Kr. atkeliaudavusius į Jeruzalę švęsti Sekminių, rašoma ne tik Biblijoje, bet ir ano meto žydų rašytojo Filono Aleksandriečio raštuose. Filonas apie minias, plūstančias į Jeruzalę, pasakojo: „Į kiekvieną šventę atvyksta begalė žmonių iš nesuskaičiuojamos daugybės miestų; vieni atkeliauja sausuma, kiti – jūra, iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų.“

Būsimas šventasis Paulius VI iki išrinkimo popiežiumi vadinosi Giovanni Battista Montini, apie ketvirtį amžiaus tarnavo Vatikano Valstybės sekretoriate, devynerius metus Milano arkivyskupu ir penkiolika metų (1963-1978) popiežiumi.

Šventasis Tėvas savo vyskupijos tikintiesiems sakė, kad taip pat Romos metropolijai reikia „atjautos revoliucijos“ kovai su individualizmo, atskirties, baimės gyventi, susiskaldymo ir socialinių pavojų apraiškomis.

Nors Šeštinės – Viešpaties žengimo į dangų iškilmė - Vatikane buvo švenčiama jau praėjusį ketvirtadienį, t.y. keturiasdešimtą dieną po Velykų, popiežius Pranciškus sekmadienio vidudienio maldos proga sakytoje kalboje komentavo daugumoje pasaulio šalių į sekmadienį nukeltos Šeštinių iškilmės Evangeliją.

Ekstremistinio islamo ideologai žvalgosi į Indoneziją, didžiausią islamišką valstybę pasaulyje, ieškodami rekrūtų, aktyviai skleisdami savo propagandą per socialinius tinklus

Laukiant popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje, kviečiame prisiminti kalbas, kurias pasakė popiežius Jonas Paulius II, prieš 25 metus lankydamasis Lietuvoje. Tikintiesiems šis popiežius, dabar jau šventasis, 1993 m. rugsėjo 6 d. kalbėjo Šv. Mišiose Kaune.

Kiekvieną sekmadienį Bažnyčioje iškilmingai išpažįstame Nikėjos – Konstantinopolio tikėjimo – išpažinimą tardami žodžius: „Įžengė į dangų ir sėdi Dievo tėvo dešinėje.“ Kristaus įžengimas į dangų yra Dieviško išganymo plano viršūnė ir dvasinė aukštuma visai žmonijai ir kiekvienam iš mūsų, bet ne pabaiga. Jėzus ir toliau yra kartu su mumis per Dievo Tėvo ir Šv. Dvasios veikimą Bažnyčioje ir kiekvieno mūsų širdyje.

Nuo gegužės 11 d. devynias dienas, kasdien iki Sekminių išvakarių, katalikai bažnyčiose ar namie raginami melstis Šventajai Dvasiai. Įprastai kalbamas arba giedamas Sekminių himnas „Dvasia, Viešpatie, ateik“ (Veni Sancte Spiritus). 

Amžiams bėgant Marijos garbei ir šlovei buvo paaukota visa, ką gražiausio gamta ir žmogus sukūrė. Todėl ir tas metų laikas, kai gamta atbunda ir pasipuošia gražiausiais žiedais, negalėjo likti nepašvęstas tai, kurią Bažnyčios liturgija vadina Jericho rože, Libano kedru, kvapiu cinamono ir balzamo medeliu. Kadangi gamta išsiskleidžia visu savo grožiu, ypač gegužės mėnesį, jis yra paskirtas ir pašvęstas ypatingai garbinti Mariją. Kasdienės šio mėnesio pamaldos Marijos garbei yra vadinamos gegužinėmis pamaldomis. Gegužės mėnesį Bažnyčia kviečia savo vaikus rinktis į Marijos šventoves, prie jos paveikslų, ir nešti dvasines maldų puokštes, prigimties ir malonės žiedus.

Ketvirtadienį priešpiet popiežius Pranciškus atvyko į vidurio Italijos Loppiano miestelį, kuriame nuo 1964 m. veikia vienas pirmųjų fokoliarų judėjimo židinių.

Katalikybė išėjo iš mados? Anaiptol. Ji su mada susitinka naujoje prestižinio Metropoliteno muziejaus parodoje. Liturginiai drabužiai iš Vatikano Siksto koplyčios zakristijos su Cristóbalio Balenciagos vakariniais paltais, Domenico Dolces ir Stefano Gabbanos suknelėmis ar GianniVersace švarkeliais.

Vietnamas tapo kankinių žeme vos tik atvykus pirmiesiems misionieriams dominikonams ir pranciškonams, paskui kuriuos sekė jėzuitai. Vietname nuo 1625 iki 1886 metų buvo paskelbi 53 įsakai prieš krikščionis. Manoma, kad tame laikotarpyje buvo nužudyta apie 130 000 krikščionių.

Jei mūsų tėvai mus pagimdė žemiškajam gyvenimui, - kalbėjo popiežius Pranciškus, – Bažnyčia krikštu mus pagimdė iš naujo amžinajam gyvenimui.

Šeštadienį priešpiet, Romos priemiesčio Tor Vergata rajono Šv. Jono Pauliaus II aikštėje – toje pačioje vietoje, kur 2000 metais vyko didysis Pasaulio paunimo dienų susitikimas – popiežius Pranciškus susitiko su Neokatechumenų kelio judėjimo atstovais iš viso pasaulio, mininčiais įsikūrimo penkiasdešimtąsias metines.

Įtikėjimas į Kristų mus visada atveda prie kryžiaus. Kad ir kokia būtų pergalinga prisikėlimo žinia, bet tuo pat metu ji neatsiejama nuo kančios ir žaizdų. Tačiau kančia ir kryžius nepaneigia meilės. Priešingai – kryžius skatina nutilti ir įsiklausyti į Tėvo ir Sūnaus meilę. Simone Weil mintis, jog „[m]irštame už tai, kas stipru, o ne už tai, kas silpna“, suteikia akstiną apmąstyti tarsi dvi kryžiaus puses: viena vertus, Jėzus atiduoda save dėl silpnųjų – žmonių, kurie nesupranta, ką daro, ir, kita vertus, dėl Tėvo valios, kuri yra Jo stiprybė ir tikroji lemtis. Ir ar šis pasiaukojimas nevyko ir nevyksta per visą istorijos tėkmę, kai žmonės ir toliau nežinojo, ir vis dar nežino, ką daro ir kaip elgiasi su pačia stiprybe – Dievo Žodžiu?

Nepaisant visų ydų ir trūkumų, indiška demokratija leido pagerinti visų, bent truputį, žmonių gyvenimus, ekonomiškai ir politiškai. Indija tikrai yra laisvės, įvairovės, sugyvenimo pavyzdys.