Roma, iki pat šių dienų pilna savo buvusios didybės pėdsakų, neleido savęs sunaikinti barbarams nei laikui. Tai amžinasis miestas ir taip pat viena iš nedaugelio pasaulio vietų, kur drąsiai galima praleisti ne vieną savaitę, diena iš dienos užtinkant kurioje nors didmiesčio kertėje įspūdingą ir gamtai bei laikui nepavaldų žmogiškųjų kūrybinių pastangų vaisių – suręstą žmogaus rankomis, o įkvėptą dieviškosios didybės pajautos.
Iš praeities į dabartį
Antikinių forumų vietose šiandien kur ne kur stovi aptrupėjusios marmurinės kolonos, remiančios į milžinišką aukštį iškeltus arkinių lubų skliautus, o akis nuleidus žemyn, pro plyšį kultūriniame sluoksnyje spindi grindų mozaikų fragmentai. Lyg dar visai ką tik čia buvo senovė ir tomis puošniomis mozaikomis vaikščiojo žmonės su togomis.
Nuostabu, kiek daug čia žmogaus rankų darbo, likusio amžiams, nenuniokoto net ir Europos orumą pasiglemžus didiesiems karams.
Tik nereikia manyti, kad tą architektūrinę didybę žemėmis užnešė vėjas ar nudilino prabėgę amžiai. Nebent tik stogai nuo laiko įgriuvo, o įvairiausių rūšių ir atspalvių marmurą ar mozaikas išsinešiojo arba užkariautojai, arba patys romiečiai, visa tai panaudoję mieste pradėjusių dygti bažnyčių statyboms.
Į bazilikas sudėdami pagonišką antikinį miesto palikimą, Romos krikščionys tarytum išpirko savo protėvių kaltes. Ir akmuo, ir rankų darbas, seniau tarnavę dievybių ir jų vietininkų žemėje – imperatorių – šlovei, dabar turėjo žmogaus žvilgsnį kreipti vieno Dievo link.
Negali atsistebėti šventovių kupolų aukščiais, mastais ir auksu. Aukso čia net per daug: ant lubų, sienų, statulų – ar net ištisi paveikslai virš altorių padengti auksu, – bet juk tai yra puošniausia, ką žmogus gali skirti savo Dievo garbei.
Šiame mieste tas puošnumas pasiekia ekstremumą, kai akis vos sugeba aprėpti kelių futbolo stadionų dydžio lubas, išpuoštas medžio raižiniais ir brangiaisiais metalais. Net ir nepapuoštas lopinėlis tokiose bažnyčiose gali virsti savotiška prabanga ir kūrybiškos minties polėkiu.
Sakoma, kad Napoleonas norėjo mūsų mažąją Šv. Onos bažnyčią iš Vilniaus pergabenti į Prancūziją. Būtų gerai, kad kas nors būtų taip panorėjęs mums atkelti bent vieną Romos bažnyčią. Ten niekas nepastebėtų, o ir viena paprasčiausių romietiškųjų pas mus būtų prie pačių gražiausiųjų…
7 stebuklai – kaip miesto užbaigtumo ir tobulumo simbolis
Nors stebuklų Romoje nesuskaičiuojamai daugiau nei 7, bet pats šis skaičius tarsi užkoduotas miesto prigimtyje. Roma gimė ant 7 kalvų ir būtent skaičius 7 nuo seniausiųjų laikų – tai akivaizdu ir Šventajame Rašte – daugeliui simbolizuoja tai, kas yra užbaigta ir tobula. Juk 7-ąją dieną, sutvėręs pasaulį ir dovanojęs jį žmonėms, Dievas ilsėjosi.
Romos 7 kalvos davė pradžią milžiniškai imperijai, kurios kultūros plačiąja prasme pavyzdys tapo mūsų likimu ir vienu atraminių stulpų mūsų civilizacijai.
Į Romos stebuklų sąrašą sąmoningai neįtraukiu Koliziejaus, Švento Petro bazilikos ar Vatikano muziejaus, kurie neabejotinai verti dėmesio, bet apie juos ir taip gerai žinoma arba nesunku informacijos rasti. Savo ruožtu noriu jums pristatyti stebuklus, kurie dažnu atveju lieka miesto lankytojų nepastebėti – gal todėl, kad turistų reklaminiam viliotiniui labiau tiko kiti objektai, buvę arčiau miesto metro stotelių, arčiau centro, nešantys daugiau pelno, o gal ir neturint tam jokios ypatingesnės priežasties.
I. Šv. Pauliaus bazilika (itališkai – Basilica Papale San Paolo fuori le Mura)
Bazilika už senosios Romos sienų, manoma, pastatyta ten, kur kadaise, įvykdžius egzekuciją, buvo palaidotas apaštalas Paulius. Sarkofagą su apaštalo palaikais šiandien nuo lankytojų akių saugo marmurinė plokštė, kurioje lakoniškai iškalta: „Paulius, apaštalas ir kankinys.“
Anais laikais statyti šventovę už miesto reiškė palikti ją be apsaugos, todėl anksčiau ar vėliau pasmerkti pražūčiai. Ir tikrai, bazilika daugybę kartų puldinėta, po mozaiką ir plytą grobstyta, deginta ir vėl atstatinėta. Ir visgi negali pasakyti, kad šiandien ji nėra kuriuo nors aspektu tobula. Galbūt tai pati didingiausia ir švenčiausia vieta visoje Romoje.
Įsivaizduokite kolonų eiles, jas vaizduotėje daug kartų padidinkite, tada dar padvigubinkite. Jos skiria penkias sunkiai aprėpiamo dydžio navas, kurių centrinė veda apaštalo Pauliaus kapo, centrinio altoriaus tiesiai virš jo ir didžiausios mano gyvenime matytos auksinės mozaikos link. Sunkiai suvokiamas dydis ir prabanga, o kartu – erdvės ir ramybės pojūtis. Pro vitražinius langus aukštai prie lubų į navas plūsta saulės šviesa ir atrodo, kad visa bazilika skęsta šiltoje migloje.
Kiek žemiau langų taip pat pamatysite visų kada nors popiežiais buvusiųjų mozaikinius atvaizdus. Yra ten ir Šventasis Petras, ir popiežius Pranciškus. Ir, kad ir kaip būtų keista, viena vienintelė laisva likusi vieta. O kas toliau?
II. Užtibrio Švenčiausiosios Marijos bazilika (it. Basilica di Santa Maria in Trastevere)
Užtibris, arba itališkai Trastevere, yra kaip Vilniaus Užupis: pereini tiltą, miestas, rodos, tas pats, o visgi kvartalas turi tik jam vienam būdingą charakterį. Lyg būtum atsidūręs saloje, kuri kažkada atskilo nuo žemyninės dalies ir žmonės ilgai gyveno atskirti nuo išorinio pasaulio. Ten viskas šiek tiek keisčiau nei likusiame mieste – mažiau didybės, visai nėra patoso, daugiau jaukumo, – ypač sutemus, kai uždegami senoviniai žibintai.
Pasivaikščioti tomis gatvelėmis verta ir be aiškaus tikslo, tačiau bet kuriuo atveju nederėtų aplenkti vienos seniausių Romos bažnyčių.
Mergelei Marijai dedikuota bazilika, pradėta statyti 220 mūsų eros metais, šiandien įsispraudusi tarp ankštų ir vingiuotų Užtibrio gatvių taip subtiliai, lyg šoktų su jomis tango. Įdomu, kad bazilika anais laikais buvo tapusi tituline Romos vyskupo Kaliksto bažnyčia. Šio žmogaus vardu dabar vadinamos didžiausios Romos katakombos.
III. Šventojo Kaliksto katakombos (it. Catacombe di San Callisto)
Tai pirmosios oficialios Romos katalikų kapinės, kurias II amžiuje statyti pradėjęs Kalikstas vėliau tapo popiežiumi ir kankiniu.
Kasti kapus pradėta vos kelių metrų gylyje, tačiau vėliau į tvirtą vietinę uolieną raustasi vis giliau ir pamažu katakombos tapo trijų požeminių laidojimo aukštų galerija, besidriekiančia 20-ies kilometrų ilgio tuneliais. Šiandien visų kada nors katakombose laidotų žmonių palaikai perkelti į patį žemiausiąjį aukštą, o lankomas tik antrasis, tačiau būtent jame ir yra labiausiai lankyti mėgstami objektai: kartu su sunkiai suskaičiuojama daugybe tikinčiųjų kapų glaudžiasi 16-os popiežių, kankinių bei turtingųjų Romos giminių laidojimo kriptos.
Nuo III iki IX amžiaus, kai tapo nebeįmanoma garantuoti Romos svečių saugumo už miesto sienų, katakombos buvo tapusios viso pasaulio krikščionių piligrimystės vieta – daugiausiai dėl ten laidotų popiežių ir kankinių kapų. Krikščionys tiki bendravimu su savo tikėjimo broliais ir seserimis net po jų mirties, todėl mirties vietos tampa sakraliomis erdvėmis. Taip pat ir šiais laikais, nors daugiausiai žmonės čia lankosi nebe maldos tikslais, tiek pačiose katakombose, tiek virš jų besidriekiančiame parke galima justi ramybę ir žmogaus amžinumo viltį.
Netoliese dar yra Šv. Domicelės ir Šv. Sebastiano katakombos, bet tikrai pakanka apžiūrėti tik vienas aprašytąsias, o greta jų ir iki mūsų dienų puikiai išsilaikiusį IV amžių menantį antikinį romėnų kelią.
IV. Diokletiano termos, Mikelandželo rekonstruotos į baziliką (it. Terme di Diocleziano)
Imperatoriaus Diokletiano termų, arba, kaip mes vadiname, pirčių, komplekso statybos truko vos 8 metus. Kitaip sakant, per mažiau nei dešimtmetį III ir IV mūsų eros amžių sandūroje buvo pastatytas vienas didžiausių antikinio pasaulio statinių.
Tai 120 tūkst. kvadratinių metrų ploto galiūnas, sudarytas iš puošniai dekoruotų sporto salių, šilto ir šalto vandens baseinų (kurių dydis buvo sulig mūsų laikų olimpinių baseinų dydžiu), pirčių, bibliotekų, užkandinių ir sodų. Vienu metu šiame milžiniškame pastate sutilpdavo iki 3 tūkst. žmonių. Termos naudotos iki pat VI a., kai mėgindamos užimti Romą gotų gentys sugadino akvedukus ir taip nutraukė vandens tiekimą į miestą.
Kadangi statant termas žuvo daugybė vergais paverstų krikščionių, 1561 m. popiežius Pijus IV įsakė Mikelandželui krikščionių kankiniams atminti dalį buvusių termų perstatyti į Švenčiausiosios Marijos angelų ir kankinių baziliką (it. Basilica di Santa Maria degli Angeli e dei Martiri). Mikelandželas jau buvo labai senas, tad tai yra paskutinysis jo architektūrinis šedevras, į kurį autorius sudėjo viso gyvenimo patirtį bei žinias.
Jeigu jums paliko įspūdį termų didybė, būtinai aplankykite kiek toliau už miesto esančias Karakalos termas, kur ir šiandien yra didžiulis sodas ir tiesiog gerokai daugiau ramybės nei miesto viduryje prie centrinės stoties.
V. Imperatorių rūmai ant Palatino kalvos
Tyrinėdami seniausiąją Romos dalį turistai beveik niekuomet nepraleidžia progos apžiūrėti Koliziejų ir Romos forumą, tačiau kartais aplenkia Palatino kalvą, ant kurios ilgus amžius gyveno imperatoriai. Tai buvusios Romos imperijos didybės centras ir prie šio fakto daugiau nieko nereikia pridėti. Net jeigu pernelyg nesižavite griuvėsiais, nepasibodėkite pasivaikščioti takais, kuriais prieš 2 tūkstantmečius vaikštinėjo pasaulio galingiausieji. Beje, puikus vaizdas į rūmus atsiveria ir nuo Didžiojo cirko (it. Circo Massimo) arba nuo Venecijos aikštėje (it. Piazza Venezia) stovinčių masyvių rūmų stogo.
VI. Santa Marinella paplūdimys
Vargu ar miestas gali pretenduoti į tobulumą, jei pasižymi tik tuo, kuo pasižymi visi pasaulio miestai, – savo statiniais. Tobulas miestas suteikia žmogui taip pat ir galimybę nuo pastatų, dulkių ir triukšmo pailsėti – parkuose, kalnuose ar prie jūros. Roma šiuo atveju turi ką pasiūlyti, mat jūra – visai netoliese.
Siūlau, keliaujant po Romą, trumpam pabėgti nuo miesto šurmulio į nuostabų smėlėtą paplūdimį vardu Santa Marinella. Centrinėje Termini stotyje lipkite į traukinį ir po mažiau nei valandos jau pliuškensitės krištolo tyrumo vandenyje apsupti palmių ir skėtinių pušų.
VII. Villa Borghese parkas
Lengvą ir saulėtą dieną, sugrįžę iš pajūrio, pratęskite gražiausiame miesto parke, išsidėsčiusiame dideliame plote tarp žymiųjų Ispaniškųjų laiptų ir Borghese galerijos. Visas sodas apstatytas žymių romėnų marmuriniais biustais, antikiniams herojams ir jų žygiams dedikuotais fontanais ir apsodintas retomis augalų rūšimis, o palmių viršūnėse viena kitą gainioja papūgos.
Eidami per sodą būtinai stabtelkite prie jo centre tyvuliuojančio ežerėlio, kuriame plaukioja vėžliai ir didžiulės egzotinių kraštų žuvys, o pasivaikščiojimą užbaikite apžvalgos aikštelėje, nuo kurios vaizdas atsiveria į Popolo aikštę (it. Piazza del Popolo) ir kartu į visą miestą. Pabūkite drauge su vietiniais šioje jų itin mėgstamoje vietoje, iki kol nusileis saulė.
