Kiekvieną sekmadienį Bažnyčioje iškilmingai išpažįstame Nikėjos – Konstantinopolio tikėjimo – išpažinimą tardami žodžius: „Įžengė į dangų ir sėdi Dievo tėvo dešinėje.“ Kristaus įžengimas į dangų yra Dieviško išganymo plano viršūnė ir dvasinė aukštuma visai žmonijai ir kiekvienam iš mūsų, bet ne pabaiga. Jėzus ir toliau yra kartu su mumis per Dievo Tėvo ir Šv. Dvasios veikimą Bažnyčioje ir kiekvieno mūsų širdyje.
Dievo tarnas, jėzuitų kunigas Walter Ciszek (1904–1984) net 23-ejus savo gyvenimo metus praleido Sovietų Sąjungoje, iš kurių penkeri metai buvo praleisti Maskvoje, Lubiankos kalėjime, dešimt metų – sunkių darbų kalėjime Sibiro atšiauriame Gulage. Grįžęs į JAV išleido savo prisiminimų knygas apie atšiaurias gyvenimo Sovietų Sąjungoje sąlygas ir kalinio dalią. Savo prisiminimų knygose kelia klausimą sau pačiam, kas padėjo ištverti ne tik sunkiausiomis kalėjimo akimirkų ir valandų sąlygomis, bet ir ištisais gyvenimo mėnesiais bei ilgiausiais metais. Jis rašo: „Aš sugebėjau nežmoniškomis sąlygomis išlikti žmogumi vien todėl, kad visuomet jaučiau Dievo artumą. Niekuomet nesuabejojau Dievo buvimu ir Jo artumu, net pačiomis sunkiausiomis gyvenimo valandomis.“
Kristaus Žengimo į dangų šventėje mes irgi lygiai taip pat turime atminti, nors Jėzus yra danguje, bet Jis yra nuolat ir visada su mumis.
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
