Šventoji Dvasia tai smarkus permainų vėjas. Jos atneštos permainos tai ne revoliucija aplink mus, bet mumyse, mūsų širdyje ir gyvenime, - sakė popiežius Pranciškus, sekmadienį Šv. Petro bazilikoje aukodamas Sekminių - Šventosios Dvasios atsiuntimo iškilmės Mišias.
Pirmajame skaitinyje Šventosios Dvasios atsiuntimas palyginamas su smarkiu vėju (plg. Apd 2,2), - pradėjo popiežius homiliją. Ką šis įvaizdis reiškia? Smarkus vėjas tai galinga jėga, bet ne pats sau tikslas. Tai jėga, kuri keičia pasaulį. Vėjas atneša permainas: kai šalta – atpučia šiltas sroves, kaip karšta – atneša vėsą, kas sausa – lietų. Panašiai ir Šventoji Dvasia yra dieviškoji jėga, keičianti pasaulį.
Ji visų pirma perkeičia žmonių širdis. Jėzus apaštalams buvo pasakęs: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia... tapsite mano liudytojais“ (Apd 1,8). Taip ir atsitiko. Tie bailūs mokiniai, po Mokytojo prisikėlimo pasislėpę už uždarų durų, dabar be baimės liudija. Prieš tai abejoję, dabar jie drąsiai iš Jeruzalės keliauja į visą pasaulį. Dvasia išjudina iš baimės sustingusias sielas. Įveikia pasipriešinimą. Tiems kas tenkinosi vidutiniškumu atveria naujas veikimo perspektyvas. Praplečia susitraukusias širdis. Besimėgavusius patogumais paskatina tarnauti kitiems. Drungnuosius paragina svajoti.
Daug kas žada permainas, naują pradžią, radikalų atsinaujinimą, - kalbėjo Pranciškus, - tačiau iš patirties žinome, kad jokios žemiškos permainos nesugeba pilnai patenkinti žmogaus širdies. Šventosios Dvasios atneštos permainos kitokios – tai ne revoliucija aplink mus, bet perkeista širdis. Ji staigiai neišvaduoja iš problemų, bet suteikia vidinę laisvę, kad patys problemas spręstume, neduoda visko iš karto, bet padeda su pasitikėjimu eiti pirmyn ir nepavargti gyventi. Šventosios Dvasios dėka žmogaus širdis jauna. Jaunystė, kad ir kaip stengtumės ją pratęsti, vis tiek anksčiau ar vėliau praeina. Šventoji Dvasia mus saugo nuo vidinės senatvės, kuri yra vienintelė nesveika senatvė.
Šventoji Dvasia pakeičia ne tik žmonių širdis, bet visą jų gyvenimą, likimą, sakė popiežius ir pateikė keletą pavyzdžių, paminėtų Apaštalų darbų knygoje: apaštalams visai to nesitikint, Šventoji Dvasia siunčia juos pas pagonis; diakoną Pilypą pasiunčia iš Jeruzalės eiti į Gazą („Su kokiu skausmu šiandien tariame šį vardą!“ – pridūrė popiežius). Ir kelyje jis sutinka Etiopijos dvariškį ir jį pakrikštija. Paulius „Šventosios Dvasios pavargtas“ (plg. Apd 20,22) keliauja iki pas pasaulio pakraščių ir skelbia Evangeliją.
Blogas ženklas jei mūsų bendruomenių gyvenimas atvėsta, jei renkamės namų ramybę, o ne Dievo naujienas. Jei taip yra, vadinasi, mes slepiamės nuo Dvasios vėjo. Blogas ženklas – jei rūpinamės tik savęs išsaugojimu ir mums nerūpi toliai. Šventoji Dvasia pučia, o mes nuleidžiame bures. O juk tiek kartų esame matę jos stebuklus. Daug kartų tamsiais gyvenimo laikotarpiais Šventoji Dvasia įkvėpė šventumo šviesos. Ji yra Bažnyčios siela, ji visada palaiko viltį, pripildo džiaugsmo, apvaisina naujumu, daigina gyvybę.
Sekminių Mišių homiliją popiežius baigė malda: „Šventoji Dvasia, tu esi mums pučiantis smarkus Dievo vėjas. Padvelk į mūsų širdis, kad jos plaktų Tėvo gerumu. Padvelk į Bažnyčią ir siųsk ją iki žemės pakraščių, kad tavo skatinama, ji neštų tave kitiems. Padvelk į pasaulį taikos šiluma ir vilties gaiva. Ateik, Šventoji Dvasia, atnaujink mūsų vidų ir pasaulio veidą!“ (JM / VaticanNews)
