Ketvirtadienį priešpiet popiežius Pranciškus atvyko į vidurio Italijos Loppiano miestelį, kuriame nuo 1964 m. veikia vienas pirmųjų fokoliarų judėjimo židinių.
Į Loppiano, netoli Florencijos, atvykusį Šventąjį Tėvą pasitiko septyni tūkstančiai fokoliarų judėjimo žmonių. „Labai džiaugiuosi, kad esu su jumis šiame mažame, bet visame pasaulyje žinomame „mieste“. Čia visi jaučiasi kaip savo namuose. Ir aš norėjau čia apsilankyti, nes ši vieta, kaip sakė jos kūrėja – Dievo tarnaitė Chiara Lubich, yra tarsi posusirinkiminės Bažnyčios misijos mūsų laikais iliustracija.
Po trumpo sveikinimo, popiežius Pranciškus atsakė į tris iš anksto jam pateiktus klausimus. Pirmasis klausimas: Kaip šiandien gyventi pagal Kristaus mums duotą naująjį meilės įsakymą?
Atmintis, pasitikėjimas, ištvermė
Popiežius atsakė komentuodamas šv. Pauliaus laiško žydams ištrauką (10,32-36), kurioje Tautų apaštalas ragina visada „prisiminti pirmąsias dienas“, pasitikėti ir būti ištvermingiems.
Kai krikščionis – ir ne tik krikščionis, bet kiekvienas vyras, kiekviena moteris – „užrakina“ atmintį, pradeda palaipsniui mirti. Negalime užmiršti „pirmųjų dienų“. Be atminties neįmanoma gyventi, neįmanoma kvėpuoti, neįmanoma eiti pirmyn, neįmanoma duoti vaisių. Medis gali duoti vaisius tik jei jis turi šaknis. Medis be šaknų, iš žemės išrautas medis miršta. Jei tu neturi atminties, jei tu esi išrautas, jei esi išrauta su šaknimis – neduosi vaisių. Atmintis – tai gyvenimo erdvė, gyvenimo aplinka.
Kitas apaštalo Pauliaus siūlomas raktažodis – pasitikėjimas. Tai Jėzaus mokinių gyvenimo stilius, nuoširdus ir drąsus liudijimas, pasitikint Dievui ir jo gailestingumu. Pasitikėjimas tai esminis krikščioniškojo gyvenimo bruožas, tai Dievui atvira širdis, tikėjimas jo meile, nes meilė išsklaido visą netikrą baimę, visas pagundas pasislėpti ramiame gyvenime, visą apsimestinį gerietiškumą ir veidmainystę.
Galiausiai apaštalas iškelia ištvermės svarbą, kviečia drąsiai priimti kasdienio gyvenimo išbandymus, nebėgti nuo sunkumų ir priešiškumo, bet viską ištverti su viltimi, žinant, kad viltis niekada nenuvilia.
Prie trijų apaštalo Pauliaus paminėtų pasaulyje gyvenančiam krikščioniui būtinų savybių, popiežius Pranciškų pridūrė dar vieną – humoro jausmą. Šis labai žmogiškas dalykas, - sakė Šventasis Tėvas, - labai priartina Dievo malonę.
Ugdymas – ne tik žinių perdavimas
Antrame popiežiui užduotame klausime buvo paliesta ugdymo ir akademinės veiklos svarba. Pagaliau ir šiame fokoliarų centre veikia „Sophia“ institutas. Pasak popiežiaus, šioje specifinėje ir labai svarbioje krikščioniško gyvenimo ir liudijimo srityje – ugdyme – visų pirma svarbus artumas. Krikščionis visada turi būti artimas kitam žmogui, nes ir Dievas yra mums artimas, dėl to jis ir siuntė į pasaulį savo Sūnų. Ugdymo sferoje šis artumas išreiškiamas rūpestinga sąveika – tai „edukacinis paktas“ tarp ugdytojų ir ugdomųjų, tarp šeimos ir mokyklos ar akademinės bendruomenės. Kitas svarbus dalykas, kurį reikia visada atsiminti yra tai, jog ugdymas niekada negali ribotis vien žinių, sąvokų perdavimu. Ugdymo procese dalyvauja ne tik žmogaus galva, bet taip pat rankos ir širdis. Ne tas yra geresnis, kuris daugiau žino, bet tas kurio žinias palydi jausmai ir konkretūs veiksmai artimo labui.
Ištikimybė tikėjimui ir dėmesys laiko ženklams
Atsakydamas į trečią klausimą, popiežius kalbėjo apie krikščioniškąjį liudijimą dabartinėje pasaulio istorijos epochoje. Mums kaip krikščionims ir kaip žmonėms šiandien tenka susidurti su daugybe naujų, neretai dramatiškų iššūkių. Mūsų atsakas turi būti susitikimo kultūra. Dėl to ir mūsų tikėjimas, būdai, kuriais mes vykdome savo krikščionišką pašaukimą, turi būti kūrybiški ir išradingi. Turime būti ištikimi savo tikėjimo pagrindams ir kartu turime būti atviri Šventosios Dvasios dvelksmui. Visi kartu turime ugdyti bendruomeninį įžvalgumą. Tai nelengva, tačiau jei norime būti ištikimi Šventajai Dvasiai, turime būti drąsūs ir kūrybingi, - kalbėjo Pranciškus, lankydamasis pas fokoliarus. (JM / VaticanNews)
