Šių metų gegužės mėnesio paskutinis sekmadienis – tai didžiausios mūsų tikėjimo paslapties – Švč. Trejybės šventė. Nors Senajame Testamente apie Švč. Trejybę kalbama lyg per miglą, o Naujajame Testamente tokio žodžio kaip Trejybė irgi nėra paminėta, bet Jėzaus išsireiškimai, vaizdingi palyginimai buvo aiškiai suprasti kaip Dieviško gyvenimo slėpinių nuoroda į Švč. Trejybę.
Jau Apaštalų Išpažinimas, dokumentuotas II a. po Kristaus, kuriame gausu nuorodų katechumenams dėl krikšto ir tikėjimo išpažinimo, skelbia Švč. Trejybės paslapties didingumą Bažnyčios dvasiniame gyvenime. Vėliau sekusi eilė Bažnyčios Susirinkimų ne tik patvirtino, bet ir sutvirtino Švč. Trejybės paslapties didingumą ir svarbą mūsų tikėjimo suvokime ir išpažinime.
Kartą Tomas Edisonas (1847–1931) – didis šių laikų išradėjas – taikliai pastebėjo: „Mes nieko nežinome, kas yra vanduo. Mes nieko nežinome, kas yra šviesa. Mes nieko nežinome, kas yra elektra ir kas yra šiluma. Mes apie visa tai tik spėjame, bet ne daugiau. Tačiau tikslus šių reikalų nežinojimas nekliudo mums jais naudotis.“ Ir iš tiesų, juk daugelis iš mūsų nieko nenusimanome apie elektrą, telefonus ar televizorius, bet mes juos naudojame. Lygiai tas pats yra ir su Švč. Trejybės paslaptimi, kuri protu nepaaiškinama ir sunkiai suvokiama, bet, jei tiki ja, užčiuopi Dievo artumą ir Jo didingumą.
Šv. Pranciškaus Ksavero (1506–1552) mylimiausia malda buvo ši: „O Švč. Trejybe, kuri gyveni manyje, aš garbinu Tave, aš šlovinu Tave, aš aukštinu ir myliu Tave.“
