Gavėnios kelionėje sutikę šventąjį Juozapą galime pamanyti, kad šiam liturginiam metui jis netinkamas, nes dažniausiai jį regime kukliai klūpantį kalėdinėse prakartėlėse. Tačiau tylusis Juozapas tikrai nėra tik vienas iš daugelio Bažnyčios minimų šventųjų – jo Globai patikėta visa Bažnyčia, o vardas minimas eucharistinėse maldose greta Mergelės Marijos. Apie jį didžioji ispanų mistikė ir reformatorė šv. Jėzaus Teresė Avilietė sakė: „Savo užtarėju pas Viešpatį pasirinkau garbingąjį šv. Juozapą ir labai nuoširdžiai jam save pavedžiau <...> iki šiol neatsimenu, kad ko jį būčiau prašiusi ir likusi neišklausyta. Tikrai nuostabių malonių man suteikė Dievas, tarpininkaujant šiam garbingam šventajam <...> kitiems šventiesiems, rodosi, Viešpats suteikė malonę pagelbėti konkrečiu reikalu, o šis garbingas šventasis padėjo man visais reikalais.“ Kartu pažvelkime į šv. Juozapo asmenį ir vaidmenį, kurie dažnai buvo ir yra nesuprasti ar neatskleisti.

CatholicLink, katalikiškas JAV interneto puslapis, surengė nedidelę apklausą ir paskelbė trumpą sąrašą dalykų, kurie, anot autorių, būdingi gyvą ir intensyvų maldos gyvenimą praktikuojantiems žmonėms.

1. Malda – kasdienis prioritetas. Maldai reikia kasdienio nuoseklumo. Žmonės, gyvenantys intensyvų maldos gyvenimą, paprastai meldžiasi tuo pačiu metu kiekvieną dieną ir elgiasi su malda kaip su bet kuriuo kitu svarbiu susitikimu.

Penktadienį baigėsi Ariccia miestelyje, netoli Romos, nuo sekmadienio vykusios popiežiaus ir jo bendradarbių gavėnios rekolekcijos.

Joms vadovavęs italas benediktinas abatas Bernardo Gianni penktadienio rytą skaitė paskutinę konferenciją, po kurios popiežius Pranciškus tarė trumpą padėkos žodį.

Popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa OFM Cap. Vatikano rūmų Redemptoris Mater koplyčioje penktadienio rytą pradėjo tradicinį gavėnios pamokslų ciklą. Pirmojo pamokslo klausytojų buvo kiek mažiau, nes popiežius Pranciškus ir Kurijos dikasterijų vadovai dar dalyvavo nuo sekmadienio vykusiose rekolekcijose.

2019 m. kovo 13 d. Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje vyko Vilniaus arkivyskupijoje tarnaujančių kunigų susirinkimas, kuriame svarstyti nepilnamečių apsaugos klausimai. 

Arkivyskupas Gintaras Grušas, neseniai dalyvavęs Vyskupų konferencijų pirmininkų susitikime Vatikane, pasakojo apie susitikimo programą, temas, suaktualino ten girdėtas įžvalgas apie nepilnamečių apsaugą Bažnyčioje. Vatikane kalbėta apie vyskupo ganytojišką pareigą užtikrinti savo ganomųjų saugumą, ypač pačių mažiausių ir silpniausių. Šia atsakomybe jis turi dalintis su visais Bažnyčios nariais, įtraukti pasauliečius. Dažnai kartojamas žodis klerikalizmas veikiau reiškia piktnaudžiavimą užimamos pozicijos galia, o tai yra nusikaltimas. Labai svarbu skaidrumas.

Nuo kovo 29-osios vakaro iki kovo 30-osios vakaro bus švenčiamos „24 valandos Viešpačiui“ – atgailos pamaldos ir visą parą trunkanti Švenčiausiojo sakramento adoracija.

Taip reikia suprasti ir mirtį: mirti reiškia nutraukti dovanojimąsi Dievui ir kitam šiame gyvenime, kad atsivertų naujas ir begalinis dovanojimasis, be dėmės.

Irako chaldėjų apeigų katalikai kovo 13 dieną paminėjo Pauloso Faraj Rahho, Mosulo chaldėjų arkivyskupo, vienuoliktąsias kūno suradimo metines.

Praėjo dar vieni metai su popiežiumi Pranciškumi. Pernai, minėdami išrinkimo popiežiumi penkerių metų sukaktį, skaitėme išsamias jo pontifikato apžvalgas, tad siūlau jas ir prisiminti: Vatikano naujienų parengtas pranešimas bei Thomo Rosica tekstas. Mums liko apžvelgti tik praėjusius metus. 

Anglijos pranciškonų provincijos įkūrėją, pal. Anelį, į pranciškonų ordiną priėmė pats šv. Pranciškus, lankydamasis Pizoje.

Iš pradžių Anelis buvo išsiųstas su misija steigti konventą Paryžiuje. Įkūręs studentų pranciškonų broliją, tapo jos vyresniuoju. 1224 m. šv. Pranciškus išsiuntė jį į Angliją kurti Anglijos pranciškonų provincijos; tuo metu jis buvo diakonas. Kartu su Aneliu iškeliavo kiti aštuoni broliai. Ištikimai sekdami Pranciškaus pavyzdžiu, jie išvyko neturėdami pinigų. Net už jų persikėlimą į Doverį sumokėjo kito vienuolyno vienuoliai.Pirmoji vieta, kur broliai apsistojo Anglijoje, buvo Kenterburis. Keturi broliai išvyko į Londoną apsižiūrėti, kur galėtų apsistoti. Buvo 1224 m. žiema, jie kentė šaltį ir alkį. Tačiau niekas negalėjo nuslopinti jų džiaugsmo ir jų paprastas pamaldumas, linksmumas bei entuziazmas netrukus pritraukė daug žmonių.

Kas čia dabar, kokie pavasario monai, gal kas iš Užgavėnių repertuaro? Šv. Onos bažnyčia stypso vienut vienutėlė vidury laukų. O kur išgaravo Bernardinai, kur rinksimės sekmadienio mišių ir į gavėnios rekolekcijas? Jei jau garuoti ar persikelti, tai kiekvienas vilnietis ir miesto svečias kaipmat atsakys, kuri iš tų dviejų bažnyčių turėtų dingti ir stovėti ne čia, o paties Paryžiaus viduryje. Ir jeigu imperatoriaus Napoleono žygis į Rusiją būtų nusisekęs, dar neaišku, ar dabar grožėtumeisi Šv. Onos bokšteliais.

Bažnyčios liturgijoje Velykos ir gavėnios laikas kartais pavadinamas „sakramentu“ – mūsų atsivertimo sakramentu, primena arkivyskupas Pierbattista Pizzaballa, Jeruzalės lotynų patriarchato apaštalinis administratorius.

Lietuvos vyskupų konferencija pakeitė VšĮ Katalikų interneto tarnybos pavaldumą. Ši institucija nuo šiol priklausys nebe Kauno arkivyskupijai, o Lietuvos vyskupų konferencijai.

Informacinis pranešimas apie Lietuvos vyskupų konferencijos 2019 m. kovo 7-8 d. plenarinį posėdį

2019 m. kovo 7-8 dienomis Vilniuje vyko Lietuvos vyskupų konferencijos plenarinis posėdis. Jame dalyvavo kardinolas A. J. Bačkis, arkivyskupai P. López Quintana, G. Grušas, S. Tamkevičius, vyskupai E. Bartulis, J. Ivanauskas, A. Jurevičius, K. Kėvalas, R. Norvila, A. Poniškaitis, D. Trijonis, L. Vodopjanovas.

Kovo 13 dieną sukanka šeštosios popiežiaus Pranciškus pontifikato metinės. Per ateinančius kelis mėnesius Šventasis Tėvas tęs intensyvią veiklą naujomis kelionėmis ir sinodu. Šeštieji popiežiavimo metai buvo paženklinti išnaudojimo skandalo ir skausmo dėl patirtų vidinių puolimų. Atsakymas į tai buvo kvietimas sugrįžti prie tikėjimo esmės, rašo vedamajame straipsnyje „Pontifikato metinės, žvelgiant į esmę“ Šventojo Sosto žinių tarnybos vyriausias redaktorius Andrea Tornielli.

Pradėjome gavėnios laikotarpį, kai vėl prisimename įprastą dvasinę praktiką – maldą, pasninką ir išmaldą. Kaip ir kasmet, esame kviečiami apriboti savo asmeninius poreikius ir padėti stokojantiesiems. Pastaruoju metu tapo įprasta ieškoti naujų netradicinių pasninko formų, atsisakant to, ką labiausiai mėgstame, ar kam jaučiame tam tikrą priklausomybę (pradedant kava ir baigiant kompiuteriniais žaidimais). Tad ir šiemet keliu klausimą – kokio pasninko reikia šiandien ir kas tie vargšai, į kurių šauksmą turime atsiliepti? Ar mėsa tikrai yra tai, ko iš tiesų turime atsisakyti?

Kovo 8 dieną minimos Tarptautinės moters dienos ištakos siekia 20 amžiaus pradžios socialistinį judėjimą, siekusį moterims balsavimo teisės ar lygybės darbe. Šiandien Tarptautinė moters diena, jau seniai išaugusi pradinį kontekstą, gali tapti proga tiek padėkai moterims, tiek kritiškam pripažinimui, jog visuomenėje ir Bažnyčioje jos nėra traktuojamos teisingai.

Straipsnis skelbtas vasario mėnesio „Artumos” numeryje.

Tęskime bandymą geriau išgirsti popiežiaus kalbas Lietuvoje ir šįkart pasigilinkime į Pranciškaus kalbą Aušros Vartuose. Ši kalba yra tarsi tąsa jo minčių, pasakytų prie Prezidentūros, o sykiu ir atsakas į tai, ką Pranciškus išgyveno eidamas gatve Aušros Vartų link, kur jo laukė žmonės, turintys negalią, bei šeimos, įvaikinusios ar globojančios vaikus. Prisilietęs prie šių žmonių Šventasis Tėvas akivaizdžiai atgijo, pradžiugo, nušvito anksčiau nei saulė, kuri pasirodė virš apsiniaukusio Vilniaus jam išvykstant iš Aušros Vartų!

„Teateinie tavo karalystė“ – tai antroji „Tėve mūsų“ maldos invokacija, antrasis prašymas, kuriuo, Jėzus pamokyti, kreipiamės į mūsų dangiškąjį Tėvą. Trečiadienio rytą vykusios bendrosios audiencijos metu popiežius Pranciškus tęsė pagrindinei krikščionių maldai skirtą katechezę.

Išmalda, malda ir pasninkas mus sugrąžina į tris tikroves, kurios yra vienintelės nepraeinančios: malda sugražina mūsų ryšį su Dievu, išmalda – su artimu, pasninkas – su mumis. Dievas, broliai ir mano gyvenimas yra tie trys dalykai, kurie nesibaigia nieku. Tai trys dalykai, į kuriuos reikia investuoti.

1252 m. popiežius Inocentas IV norėjo paskelbti ją šventąja ir įsakė pradėti kanonizacijos procesą, kuris tikriausiai niekada ir neprasidėjo. Tačiau dėl to jos šventumo garsas anaiptol nemenkėjo, ir 1457 m. Kaliksto III iniciatyva pradėtas naujas procesas, kuris vyko normalia eiga. Tačiau popiežius mirė, o Rožė taip ir liko iškilmingai nekanonizuota. Nepaisant to, jos vardas minimas tarp šventųjų jau 1583 m. sudarytame Romos šventųjų sąraše (Martyrologium romanum).

Gavėnia ragina krikščionis intensyviau ir konkrečiau įkūnyti Velykų slėpinį asmeniniame, šeimyniniame ir visuomeniniame gyvenime, ypač per pasninką, maldą ir išmaldą.

„Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai“ (Rom 8, 19)

Kiekvienais metais per Motiną Bažnyčią Dievas kviečia tikinčiuosius, kad „sąžinę apsivalę, džiaugsmingai lauktume šventųjų Velykų“, naudodamiesi atgimimo sakramentais pasiektume Dievo vaikų malonės pilnatvę (I gavėnios dėkojimo giesmė). Tuo būdu nuo Velykų iki kitų Velykų galime siekti išganymo pilnatvės, kurią jau esame gavę dėl velykinio Kristaus slėpinio: „Tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi“ (Rom 8, 24). Tas išganymo slėpinys, veikiantis mumyse jau žemiškajame gyvenime, yra dinaminis procesas, apimantis taip pat istoriją ir visą kūriniją. Šventasis Paulius net sako: „Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai“ (Rom 8, 19). Šiuo požiūriu noriu pasidalyti su jumis keliais apmąstymais, kad jie mus lydėtų atsivertimo kelyje per ateinančią gavėnią.

Pelenų dienos žinia – paprasta ir aiški. Dulkė esi. Iš dulkių atėjai ir į jas sugrįši. Nepaisant viso dabartinio tavo gyvenimo rafinuotumo. Atsiversk ir tikėk. Tikėk? Evangelija?

Kodėl tikėjimo Evangelija atnaujinimas – gavėnios širdis? Užmojis. Savotiškos lažybos.

Gavėnia – tai laikas, kai krikščionis tarsi vėl iš naujo išgyvena savo kelią į krikštą. Savo įsijungimą į Kristų ir Jo Kūną – Bažnyčią. Žiemos žvarbumas ir vasaros glamonės galimai nukreipė mano dėmesį kitur. Į sunkumus ir stoką, į pasiekimus ir gerovę. Gavėnios metas kviečia: atsigręžk vėl į Mane.

Pelenų ženklas žymi gavėnios pradžią, kai sudeginame tai, kas nenaudinga ir gali trukdyti žengti pirmą žingsnį, išvykti toliau, palikti tai, kas iki tol atrodė labai patogu, tačiau buvo nereikalinga.

„Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai“ (Rom 8, 19)

Kiekvienais metais per Motiną Bažnyčią Dievas kviečia tikinčiuosius, kad „sąžinę apsivalę, džiaugsmingai lauktume šventųjų Velykų“, naudodamiesi atgimimo sakramentais pasiektume Dievo vaikų malonės pilnatvę (I gavėnios dėkojimo giesmė). Tuo būdu nuo Velykų iki kitų Velykų galime siekti išganymo pilnatvės, kurią jau esame gavę dėl velykinio Kristaus slėpinio: „Tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi“ (Rom 8, 24). Tas išganymo slėpinys, veikiantis mumyse jau žemiškajame gyvenime, yra dinaminis procesas, apimantis taip pat istoriją ir visą kūriniją. Šventasis Paulius net sako: „Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai“ (Rom 8, 19). Šiuo požiūriu noriu pasidalyti su jumis keliais apmąstymais, kad jie mus lydėtų atsivertimo kelyje per ateinančią gavėnią.

Pirmadienį popiežius Pranciškus susitiko su grupe katalikų politikų, dalyvavusių seminare, kurį jiems surengė Popiežiškoji Lotynų Amerikos komisija.

„Šis nuolatinis ir nelengvas jūsų ir jūsų bendradarbių įsipareigojimas man šiandien leidžia, minint reikšmingą sukaktį, pranešti apie sprendimą tyrinėtojams atverti archyvinius popiežiaus Pijaus XII dokumentus“, – sakė popiežius pirmadienio, kovo 4 dienos, audiencijoje Vatikano archyvo vadovams ir personalui. Šventojo Tėvo paminėta sukaktis yra aštuoniasdešimt metų nuo Pijaus XII išrinkimo 1939 kovo 2-ąją. Šio popiežiaus pontifikatas truko beveik 20 metų, iki mirties 1958 spalio 9-ąją. Popiežius Pranciškus nurodė, kad Pijaus XII archyvas bus laisvai prieinamas visiems tyrinėtojams lygiai po metų – nuo 2020 kovo 2 dienos.

Arkivyskupas Pedro López Quintana, lig šiol vadovavęs nunciatūrai Vilniuje, popiežiaus Pranciškaus paskirtas apaštališkuoju nuncijumi Austrijoje.

Šv. Kazimiero šventė – kovo 4-oji – suteikia progą prisiminti lietuvių tautai labai reikšmingą Pijaus XII sprendimą. 1948 metų birželio 11-osios breve popiežius Pijus XII Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės kunigaikštį šv. Kazimierą paskyrė ypatinguoju dangiškuoju Lietuvos jaunimo globėju.

Popiežius, dėkodamas Šv. Petro draugijai už jos veiklą ir glaudžius istorinius ryšius su Apaštalų Sostu, paragino jos narius ir visus, vykdančius krikščionišką labdarą, niekuomet „neužmiršti maldos jėgos ir svarbos“.

Tie, kurie domisi XX amžiaus Katalikų Bažnyčios istorija ir vienu svarbiausių šio periodo įvykių – Vatikano II Susirinkimu, ne kartą susiduria su Augustino Bea vardu. 1881 metų gegužę gimęs jėzuitas pirmiausia buvo Biblijos profesorius, artimas popiežių bendradarbis, prisidėjęs prie kelių enciklikų rašymo. 1959 metais popiežiaus Jono XXIII jis buvo pakeltas kardinolu, o 1960 metų birželį paskirtas pirmuoju Krikščionių vienybės sekretoriato pirmininku, ėjęs šias pareigas iki mirties 1968 lapkričio mėnesį. 1962 metų balandį įšventintas arkivyskupu.

Popiežius parėmė tarptautinę kampaniją už visišką mirties bausmės panaikinimą. Kreipdamasis video žinioje trečiadienį į 7-jo Pasaulinio kongreso prieš mirties bausmę dalyvius Briuselyje, Šventasis Tėvas pakartojo, kad kiekvieno žmogaus gyvybė yra gėris, jo orumą būtina gerbti be išimčių. Todėl mirties bausmė yra rimtas kiekvieno žmogaus teisės į gyvybę pažeidimas.