Bažnyčios liturgijoje Velykos ir gavėnios laikas kartais pavadinamas „sakramentu“ – mūsų atsivertimo sakramentu, primena arkivyskupas Pierbattista Pizzaballa, Jeruzalės lotynų patriarchato apaštalinis administratorius.
Ir šis „sakramentas“, kaip ir kiti sakramentai, nėra mūsų darbas ar mūsų išradimas: „ateinančiomis dienomis pats Kristus įžengs į mūsų dykumas patirti mūsų gundymų ir įtraukti mus į savo Pergalę, kad galėtume, dar kartą, su Juo dalyvauti velykiniame triumfe prieš nuodėmę ir mirtį“, rašo Jeruzalės lotynų patriarchato galva, gavėnios laiške kreipdamasis į savo vyskupijos tikinčiuosius ir į visus, kurie neabejingi Šventosios Žemės ir Bažnyčios reikalams.
„Stipriai jaučiu, kad mano ir mūsų vyskupijai šiais tokiais sunkiais Bažnyčiai ir pasauliui momentais, kai išbandymas mūsų vilčiai ir tikėjimui tampa, rodos, vis sunkesniu, poreikį atsigręžti į Viešpatį, atnaujinti savo ir mūsų pasitikėjimą Jo buvimu ir veikimu. Jei Bažnyčia nesudvejojo gavėnią ir Velykas pavadinti „sacramentum“, tai tam, kad primintų, jog, čia ir dabar, pats Jėzus, (...) stoja šalia mūsų ir kartu su mumis eina dykumoje tol, kol pagaliau pasiekiame Velykų sodą išlaisvinti, prieš Jo ir savo kapus, iš kiekvieno nerimo ir mirties skausmo“, – tęsia arkivyskupas Pizzaballa.
„Tai yra gavėnios dovana ir įsipareigojimas: mesti iššūkį dykumai, savo gyvenimo ir savo darbų, taip pat ir sielovados, sausrai“, – priduria ganytojas. – „(...) Mūsų laiku, mūsų Bažnyčioje, mūsų bendruomenėse, taip išbandytose, jog supanašėjusiose su dykuma, galime švęsti gavėnios sakramentą „dvasioje ir tiesoje“, jei suteiksime, dar ir visada, vietos Dievo Žodžio klausimuisi, jei pasninke susilaikysime nuo savo egoizmo, individualizmo ir nevilties, jei priimsime vargšą ir stokojantį: tada mūsų gyvenimuose, išlaisvintuose iš melagingo saugumo, atvertuose dovanai ir dalijimuisi, pasirodys Velykų vaisingumas, nes Velykos yra Gyvenimas, gimęs iš savęs dovanojimo“. (RK / Vatican News)
