Kovo 13 dieną sukanka šeštosios popiežiaus Pranciškus pontifikato metinės. Per ateinančius kelis mėnesius Šventasis Tėvas tęs intensyvią veiklą naujomis kelionėmis ir sinodu. Šeštieji popiežiavimo metai buvo paženklinti išnaudojimo skandalo ir skausmo dėl patirtų vidinių puolimų. Atsakymas į tai buvo kvietimas sugrįžti prie tikėjimo esmės, rašo vedamajame straipsnyje „Pontifikato metinės, žvelgiant į esmę“ Šventojo Sosto žinių tarnybos vyriausias redaktorius Andrea Tornielli.
Minint šeštąsias išrinkimo metines matome popiežių Pranciškų įsipareigojusį svarbioms tarptautinėms kelionėms kitais pontifikato metais, kurie prasidėjo ir baigsis dviem sinodinio pobūdžio įvykiais: nepilnamečių apsaugos susitikimu Vatikane vasarį, kuriame dalyvavo visų episkopatų pirmininkai, ir neeiline asamblėja apie Amazoniją, kuri įvyks spalį, Vatikane. Ganėtinai reikšminga buvo neseniai įvykusi kelionė į Arabų Emyratus, kur Romos vyskupas pasirašė bendrą deklaraciją su Didžiuoju Al Azharo imamu, kuri, kaip tikimąsi, turės įtakos religijos laisvės sferoje. Ekumenizmo tema vyraus būsimose kelionėse į Bulgariją ir Rumuniją, tuo tarpu kol kas oficialiai nepatvirtinta, tačiau trokštama kelionė į Japoniją padės atminti branduolinio ginklo destruktyvumą, kaip įspėjimą žmonijos dabarčiai ir ateičiai, pasak popiežiaus jau dabar patiriančiai „Trečiąjį pasaulinį karą“ dalimis.
Tačiau žvilgsnyje į ką tik praėjusius pontifikato metus negalima apeiti vėl išryškėjusius išnaudojimo skandalą ir vidinį susiskaldymą, kuris praėjusį rugpjūtį paskatino buvusį nuncijų Carlo Maria Vigano, kaip tik tuo metu, kai Pranciškus priminė krikščioniškosios santuokos grožį ir vertę per Mišias, aukotas tūkstančiams šeimų Dubline, viešai paprašyti popiežiaus atsistatydinimo dėl McCarriko bylos. Šių situacijų akivaizdoje Romos vyskupas paprašė viso pasaulio tikinčiųjų kiekvieną 2018 metų spalio mėnesio dieną kalbėti Rožinio maldą, kad „Dievo tauta, būdama vieninga bendrystėje ir atgailoje, prašytų šventosios Dievo Motinos ir šv. Arkangelo Mykolo, kad apsaugotų Bažnyčią nuo piktojo, kuris visada siekia atskirti mus nuo Dievo ir supriešinti tarpusavyje“. Tokio detalaus prašymo nėra buvę Bažnyčios naujųjų laikų istorijoje. Pranciškus, šitais žodžiais prašydamas Dievo tautos, kad melstųsi už Bažnyčios vienybę leido suprasti padėties rimtumą ir kartu išsakė krikščionišką supratimą, kad nepakanka vien žmogiškų sprendimų.
Popiežius dar kartą priminė esmę: Bažnyčia nesusidaro iš super-herojų (ir tikrai ne iš super-popiežių) ir ji kliaunasi ne savo žmogiškais resursais ar strategijomis. Ji žino, kad yra blogis pasaulyje, yra prigimtinė nuodėmė ir kad mūsų išgelbėjimui reikia pagalbos iš Aukšto. Tai pakartoti nereiškia pavienių asmenų asmeninės atsakomybės, taip pat institucijų atsakomybės, sumažinimo, tačiau primena jų realų kontekstą.
„Prašydamas užtarimo, – taip buvo paskelbta Vatikano komunikate apie Popiežiaus prašymą visą praėjusį spalį kalbėti Rožinį – Šventasis Tėvas prašo viso pasaulio tikinčiųjų melstis, kad Šventoji Dievo Motina gelbėtų Bažnyčią nuo didžiojo kaltintojo ir piktojo puolimų, kad galėtų geriau suprasti kokius nusikaltimus yra padariusi dabartyje ir praeityje.
Dabartyje ir praeityje, nes būtų klaidinga suversti kaltę tiems, kurie buvo anksčiau mūsų, kad mes pasirodytume „tyraisiais“. Taip pat šiandien Bažnyčia turi prašyti kieno nors Kito, kad būtų išvaduota iš blogio. Popiežius, sekdamas savo pirmtakais, mums nuolat primena šią tikrovę.
Bažnyčia pati viena negali atsipirkti nuo ją kamuojančio blogio. Taip pat neįmanoma išsikapanoti iš baisios dvasininkų ir vienuolių seksualinio išnaudojimo prarajos save nuskaistinančių procesų dėka, nei pasikliaunant tais, kurie prisiėmė nuskaistintojo vaidmenį. Reikia kuo veiksmingesnių normų, reikia atsakomybės jausmo ir skaidrumo, jie būtini, tačiau jų niekuomet neužteks. Popiežius primena, kad Bažnyčia nėra savarankiška, ji liudija Evangeliją daugeliui nūdieną sužeistų vyrų ir moterų būtent todėl, kad pati suvokia kaip jai pačiai reikia prašyti gydymo, kaip stokoja gailestingumo ir Viešpaties atleidimo. Popiežius, kuris save pristato kaip „nusidėjėlį, kuriam buvo atleista“, per ką tik praėjusius kaip niekad neramius šeštuosius pontifikato metus, sekdamas Bažnyčios mokytojų ir savo tiesioginio pirmtako Benedikto XVI mokymu, paliudijo šį esminį ir kaip niekad aktualų krikščioniškojo tikėjimo bruožą. (Vatican News)
