Pelenų ženklas žymi gavėnios pradžią, kai sudeginame tai, kas nenaudinga ir gali trukdyti žengti pirmą žingsnį, išvykti toliau, palikti tai, kas iki tol atrodė labai patogu, tačiau buvo nereikalinga.
Jėzus bylojo savo mokiniams: „Venkite daryti savo geruosius darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, kitaip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje. Todėl, dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, taip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. Kai tu daliji išmaldą, te nežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins. Kai meldžiatės, nebūkite tokie, kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam ten, slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins. Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę, kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums, jie jau atsiėmė užmokestį. O tu pasninkaudamas pasitepk aliejumi galvą ir nusprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“ (Mt 6, 1–6. 16–18).
PELENAI
Mūsų išorinis elgesys natūraliai išplaukia iš vidinio nusistatymo. Šios giedro ir pakylėjančio gyvenimo taisyklės mus moko Jėzus. Tai Jo stilius: vidinis apsisvarstymas, nuoseklumas ir ištikimybė.
Bažnyčia ypatingai į tai atkreipia dėmesį gavėnios kelionės metu. Mes esame raginami siekti, kad mūsų vidinė malda taptų išoriniu liudijimu, suvokimas, jog esame gausiai Dievo apdovanoti, paskatintų duoti išmaldą, kad, pagaliau mes patys išmoktume savo širdį, protą ir sielą maitinti tik tuo, kas yra būtina.
Pelenų dienos apeigos – tos dulkės, paliečiančios mūsų galvas, yra savotiškas išeities taškas tai kelionei. Šis ženklas žymi jos pradžią, kai sudeginame tai, kas nenaudinga ir gali trukdyti žengti pirmą žingsnį, išvykti toliau, palikti tai, kas iki tol atrodė labai patogu, tačiau buvo nereikalinga.
Jei mums pakanka supratimo, jog reikia sudeginti tai, kas nebūtina gyvenime, tuomet ypatingai aiškiai suspindės tai, kas yra būtina. Šia prasme pelenai reiškia šventą pareigą atsiriboti ir suabejoti visomis netikromis vertybėmis, kurių laikėmės iki tos akimirkos: demonstruoti dosnumą, parodyti visiems, kad darome gera, kad laikomės dietos, vadindami tai pasninku…
Gavėniai reikalinga labai aiški ir konkreti pradžia, skatinanti tai, kas turi atsitikti toje kelionėje. Mums reikia sudeginti tai, kas netinka, ne tam, kad viską sunaikintume, bet kad mūsų veidmainystė taptų atsivertimo proga, fariziejiškumas virstų nusižeminimu, o auka, susijusi su dietos laikymusi, galėtų būti pasiaukojančia bendryste.
Pelenai… Tai, kas reiškia sunykimą ir atgimimą…
(Mons. Adolfas Grušas)
