Tie, kurie domisi XX amžiaus Katalikų Bažnyčios istorija ir vienu svarbiausių šio periodo įvykių – Vatikano II Susirinkimu, ne kartą susiduria su Augustino Bea vardu. 1881 metų gegužę gimęs jėzuitas pirmiausia buvo Biblijos profesorius, artimas popiežių bendradarbis, prisidėjęs prie kelių enciklikų rašymo. 1959 metais popiežiaus Jono XXIII jis buvo pakeltas kardinolu, o 1960 metų birželį paskirtas pirmuoju Krikščionių vienybės sekretoriato pirmininku, ėjęs šias pareigas iki mirties 1968 lapkričio mėnesį. 1962 metų balandį įšventintas arkivyskupu.
1959 metų sausį Jonas XXIII paskelbė apie ketinimą sušaukti Vatikano II Susirinkimą, o pirmoji jo sesija buvo inauguruota 1962 spalio mėnesį. Susirinkimas taip pat paskelbė dokumentus apie Katalikų Bažnyčios dialogą su kitais krikščionimis ir dialogą su žydais, šie dokumentai tapo, kaip patvirtina šiandienos patirtis, didžiuliu stimulu tarpusavio susitaikymui ir draugystei. Kardinolo Bea vaidmuo diskusijose ir rengiant tekstus buvo didžiulis.
Popiežiškojo Grigaliaus universiteto „Kardinolo Bea centras“, sukakus penkiasdešimčiai metų nuo jėzuito mirties, paskelbė jam skirtus minėjimo metus, į kuriuos patenka tiek 2018-ųjų, tiek ir 2019-ųjų metų mėnesiai. Per šiuos metus „Kardinolo Bea centras“, bendradarbiaudamas su Popiežiškąja krikščionių vienybės taryba – Krikščionių vienybės sekretoriato įpėdine, Popiežiškuoju Biblijos studijų institutu, Jeruzalės hebrajų universiteto Krikščionybės studijų centru sukūrė turtingą konferencijų programą, skirtą prisiminti kardinolo Bea darbus ir apžvelgti vaisius, kuriuos jie išaugino.
Vasario 28 dieną popiežius Pranciškus audiencijoje priėmė vienos iš konferencijų, įvykusios Grigaliaus universitete, dalyvius, lydimus kardinolo Kurto Kocho, einančio Augustino Bea įpėdinio pareigas, kurias sudaro ekumeninio dialogo ir dialogo su žydais rėmimas ir sklaida.
Pasak popiežiaus, tokių temų kaip santykiai su žydais ar sąžinės ir religijos laisvė svarba ir šiandien yra labai didelė, o kardinolo Bea įtaka apie jas kalbantiems Vatikano II Susirinkimo dokumentams buvo lemiama. Vis tik Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį ne į doktrininį ar teologinį šių dokumentų turinį, o į paties iškiliojo jėzuito, „vienybės kardinolo“, asmenybę.
„Kardinolą Bea reikia atsiminti ne vien dėl to, ką jis veikė, bet ir dėl paties veikimo būdo. Ir šia prasme jis yra ekumeninio ir tarpreliginio dialogo pavyzdys “, – sakė popiežius Pranciškus, priminęs garsios 20 amžiaus žydų asmenybės Nahumo Goldmanno žodžius apie kardinolą Bea: „supratingas, pilnas žmogiško gerumo ir drąsus“. Tai trys esminės savybės tam, kuris dirba dėl žmonių susitaikinimo, pažymėjo popiežius.
Pirmiausia supratingumas. Kardinolas Bea buvo įsitikinęs, jog meilė ir pagarba kitam yra pirminiai dialogo principai, jog pagarba išmoko teisingo būdo pasiūlyti tiesą. Anot Pranciškaus, be meilės nėra ir tiesos, o meilė save pirmiausia parodo kaip sugebėjimą apkabinti, priimti.
Nemažiau svarbūs yra ir gerumas bei žmogiškumas, kurie leidžia kurti tvirtus draugystės ryšius, įgyvendinti Dievo, to paties Tėvo, vaikų brolystę. Jei supratingumas padeda priimti kitą, tai gerumas atskleidžia ir sukuria vienybės ryšius. Tačiau tam reikėjo ir trečiosios savybės – drąsos, kurią vienas teologas, kalbėdamas apie kardinolą Bea, apibūdino: „užsispyrusi kantrybė“.
Kardinolas Bea susidūrė su nemenku pasipriešinimu savo darbe. Apkaltintas ir neteisingai apkalbėtas ištvermingai tęsė savo darbą. Išgirdęs, jog laikai dar nesubrendo tam, ką siūlo jo Krikščionių vienybės sekretoriatas, atsakydavo: „Tai reikia juos subrandinti!“
„Nei optimistas, nei pesimistas, realistiškai vertino vienybės ateitį“, – sakė popiežius Pranciškus, pažymėdamas, jog kardinolas Bea puikiai suvokė tiek sunkumus, tiek būtinybę siekti Viešpaties troškimo, kad jo mokiniai „būtų viena“ (Jn 17, 21) išsipildymo.
Kardinolas Bea taip pat sakydavo, jog Vatikano II Susirinkimas yra ne kelio „pabaiga“, bet pradžia, priminė popiežius, dėkodamas audiencijos dalyviams, tyrinėtojams ir studentams, dialogo iniciatoriams, žydų ir katalikų dėstytojams, kurie dirba kartu. Vien tai yra iškalbingiau už daugelį kalbų.
Popiežius taip pat padrąsino plėsti žydų ir krikščionių dialogą, kuris šiuo metu vyksta akademiniame rate. Tai būtina, bet to nepakanka. Atėjo laikas dalytis sukaupto pažinimo ir dialogo vaisiais. Draugystė turi peržengti akademinės bendruomenės ribas.
„Būtų gražu, pavyzdžiui, jei to paties miesto rabinai ir klebonai su savo bendruomenėmis dirbtų kartu“ dėl vargšų, dėl taikos, dėl tolimesnės ir didesnės bendrystės. (RK / Vatican News)
