Praėjo dar vieni metai su popiežiumi Pranciškumi. Pernai, minėdami išrinkimo popiežiumi penkerių metų sukaktį, skaitėme išsamias jo pontifikato apžvalgas, tad siūlau jas ir prisiminti: Vatikano naujienų parengtas pranešimas bei Thomo Rosica tekstas. Mums liko apžvelgti tik praėjusius metus.
Apibendrinti tuos metus viena tema ar viena žinia kažin ar pavyktų. Popiežius, kaip įprasta, nemažai keliavo, aplankė Čilę ir Peru, svečiavosi Ženevoje, kur dalyvavo ekumeniniuose renginiuose bei susitikime su vietine katalikų bendruomene, penkis kartus aplankė įvairias bendruomenes Italijoje, na ir, žinoma, lankėsi trijose Baltijos valstybėse. Dėl pastarojo vizito tikriausiai 2018-ieji mums, lietuviams, visada bus išskirtiniai, o šis popiežius – artimas ir savas. Nes tikrai dar iki šiol jo apsilankymo Vilniuje ir Kaune prisiminimai lydimi šiltų, džiugių ir jaukių emocijų.
2019 metus popiežius pradėjo kelione į Panamą, kur su jaunimu susitiko Pasaulio jaunimo dienose, vėliau vyko ypatingas vizitas į Jungtinius Arabų Emyratus. Ši musulmoniška šalis pirmą kartą sulaukė Katalikų Bažnyčios vadovo, ir čia jį pakvietė šeichas Mohammedas bin Zayedas Al Nahyanas. Jungtiniuose Arabų Emyratuose popiežius dalyvavo Tarptautiniame tarpreliginiame susitikime, kur kartu su didžiuoju imamu Ahmedu Mohamedu Ahmedu el-Tayyebu pasirašė „Žmogiškosios brolystės“ deklaraciją – abiejų lyderių įsipareigojimą siekti visuotinės taikos įvairiose srityse.
Enciklikų praėjusiais metais nesulaukėme, bet štai, tik paminėjus išrinkimo penkmetį, popiežius atsiuntė mums laišką. Tikriausiai taip būtų tinkamiausia pavadinti jo Apaštališkąjį paraginimą Gaudete et Exultate. Iš kitų popiežiškųjų tekstų šis dokumentas išsiskiria asmeniškumu. Popiežius ne kartą į skaitytoją kreipiasi pirmuoju asmeniu, kviesdamas dar kartą išgirsti Dievo kvietimą į šventumą. Nors tai oficialus Bažnyčios dokumentas, vis dėlto tinkamiausia jį skaityti kaip dvasios vadovo laišką savo vedamiems žmonėms.
Praėjusiais metais vyko ir du visuotinei Bažnyčiai reikšmingi susitikimai: spalio mėnesį surengtas Vyskupų sinodas jaunimui bei daugelio lauktas Pasaulio vyskupų konferencijų pirmininkų susitikimas dėl nepilnamečių apsaugos Bažnyčioje. Pastarasis įvykis sulaukė ir daug sveikinimų, ir daug kritikos. Tačiau neabejotinai susitikimas paskatino platesnę ir gilesnę ne tik nepilnamečių apsaugos nuo dvasininkų lytinės prievartos klausimo analizę, bet ir kitų susijusių aspektų iškėlimą ir aptarimą. Įspūdį, likusį jau aprimus visoms diskusijoms viešojoje erdvėje, būtų galima apibendrinti taip: darbo yra daugiau, nei buvo galima tikėtis.
Teisiniai pakeitimai bus padaryti, popiežiaus dokumento apie nepilnamečių apsaugą Bažnyčioje dar laukiame, tačiau katalikų bendruomenė ne kartą primins apie atvejus, kai dvasininkų seksualinę prievartą patyrė ir suaugusieji, taip pat papiktinimų, kai dvasininkai, nepalikę kunigystės, gyvena aktyvų lytinį gyvenimą, manau, dar grįšime aptarti situacijų vienuolynuose bei seminarijose, apie save primins ir dvasininkų vaikai, dar ne kartą bus keliami klausimai dėl Bažnyčios vadovų atsakomybės ir pasauliečių vaidmens hierarchinėje Bažnyčios struktūroje. Nors klausimas kompleksiškas bei neatlikta daug darbų, popiežiaus žinia yra aiški: Bažnyčia rimtai žiūri į dvasininkų, taip pat visų sielovados darbuotojų elgesį ypač su labiausiai pažeidžiamais.
Vyskupų konferencijų pirmininkų susirinkimas vyko dar visai neseniai, tad neskubėkime atsakyti į klausimą – kaip ir ar pasikeitė Katalikų Bažnyčia po šio susirinkimo. Tačiau po popiežiaus Pranciškaus sukviesto Vyskupų sinodo jaunimui, taip pat po priešsinodinio jaunimo susitikimo praėjo jau ne vienas mėnuo. Ir kol kas tenka pripažinti – popiežiaus žinia mūsų kasdienybės nepasiekė.
Ruošdamiesi Sinodui analizavome tyrimus, kurie rodo, jog Lietuvoje jaunuoliai save laiko katalikais, bet bažnyčiose nesilanko, o tai reiškia, kad nedalyvauja katalikų bendruomenės gyvenime. Ruošiantis popiežiaus vizitui, Lietuvoje teko girdėti istorijų apie jaunuolius, kurie džiaugiasi artėjančiu įvykiu, rašė organizatoriams asmenines padėkos žinutes, bet patys į šiuos susitikimus savo draugų nekvietė, nes nenorėjo būti siejami su Katalikų Bažnyčia. Suklusau išgirdusi ir kitą istoriją apie parapijoje patarnaujantį jaunuolį, kurio draugai nežino, kad jis lankosi Bažnyčioje. Teko dalyvauti ir pokalbiuose, kuriuose džiaugiamės, jog į susitikimą su popiežiumi susirinko nemažai jaunimo, tik tą džiaugsmą palydėjo apmaudas, kad didžioji dauguma to jaunimo į parapijas nesugrįžo. Kodėl? Nes įpratome gyventi nuo renginio iki kito renginio, taip ir neužsukdami į savo parapijas ar kitas tikėjimo bendruomenes.
Jaunuoliai apie jas nežino arba neranda to, kas juos iš tiesų maitintų, kas padėtų patirti, jog Bažnyčia yra jų. Jei šiandien atliktume tyrimą klausdami, su kuo jaunimui labiausiai asocijuojasi Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, ar neatsitiktų taip, kad dažniausiai pasikartojantis atsakymas būtų – smagūs renginiai? Tačiau Sinodo žinia labai aiškiai kreipė į kasdienę jaunimo sielovadą: nuolatinį ugdymą, drąsą kartu su jaunuoliais kelti tikrus ir sunkius gyvenimo klausimus, jų lydėjimą įvairiose gyvenimo etapuose, ne tik tuomet, kai jie ruošiasi sakramentams.
Prisiminus pagrindinius įvykius, susijusius su popiežiumi Pranciškumi, klausiame – o kas toliau? Kelionės suteikė dvasinių impulsų ir paskatino atsinaujinti vietines Bažnyčias, ekumeninis Ženevoje ir tarpreliginis Jungtinių Arabų Emyratuose susitikimai nurodė bendradarbiavimo kryptis – visuotinė taika, teisingumas, neaplenkiantis silpniausiųjų, pasaulio lyderių atsakomybė, sprendžiant globalias problemas, pamatinių žmogaus teisių gynimas, apaštališkajame paraginime bei vyskupų susirinkimuose girdėjome apie svarbiausias sielovados ir dvasinio augimo kryptis. Ir tikriausiai vargu ar iš popiežiaus galėtume tikėtis kažko daugiau. Tad klausimą – kas toliau – verčiau adresuokime ne popiežiui, o mūsų artimiausiems Bažnyčios vadovams, mūsų parapijoms, bendruomenėms ir sau patiems.
