Pradėjome gavėnios laikotarpį, kai vėl prisimename įprastą dvasinę praktiką – maldą, pasninką ir išmaldą. Kaip ir kasmet, esame kviečiami apriboti savo asmeninius poreikius ir padėti stokojantiesiems. Pastaruoju metu tapo įprasta ieškoti naujų netradicinių pasninko formų, atsisakant to, ką labiausiai mėgstame, ar kam jaučiame tam tikrą priklausomybę (pradedant kava ir baigiant kompiuteriniais žaidimais). Tad ir šiemet keliu klausimą – kokio pasninko reikia šiandien ir kas tie vargšai, į kurių šauksmą turime atsiliepti? Ar mėsa tikrai yra tai, ko iš tiesų turime atsisakyti?
Atsakymas į pastarąjį klausimą yra aiškus ir tvirtas – taip, mėsa yra būtent tai, ko derėtų atsisakyti per šią gavėnią. Pastaruoju metu prestižiniuose mokslo žurnaluose pasirodė bent trys didelio masto mokslinės studijos, kurias parengė Oksfordo ir kitų nepriklausomų institutų tyrėjai, tvirtinančios, kad maisto tiekimo sistema, atsakinga už ketvirtadalį pasaulinių šiltnamio dujų emisijų, kartu su transportu ir energetika yra viena iš pagrindinių klimato kaitos varomųjų jėgų. Maža to, pasak studiją atlikusio mokslininko, „Oxfordo Martin“ programos dėl maisto ateities tyrėjo Marco Sprigmanno, jeigu žmonių populiacija augs kaip augusi, ekonominė gerovė didės, o mitybos įpročiai nesikeis, iki 2050-ųjų peržengsime visas planetos ribas ir sulauksime grėsmingų padarinių – drastiškai sumažės bioįvairovė, vandenynuose išplis negyvosios zonos, padaugės ekstremalių klimato reiškinių.
Skaičiai iškalbingi: nors mėsa ir pieno produktai suteikia tik 18 proc. kalorijų ir 37 proc. baltymų, tačiau užima didžiąją dalį – net 83 proc. dirbamos žemės ir išskiria iki 78 proc. žemės ūkio šiltnamio dujų emisijų. Iš kur atsiranda tos dujos? Galvijai virškindami išskiria metano dujas (liaudiškai tariant, gadina orą), kurios yra iki 36 kartų pavojingesnės atmosferai negu daugeliui žinomos anglies dioksido dujos. Apskaičiuota, kad jeigu karvės būtų valstybė, ji būtų trečioji pasaulyje pagal šiltnamio dujų išmetimus, nusileisdama tik JAV ir Kinijai. Vis dėlto gyvulininkystės žala aplinkai neapsiriboja vien klimato kaita. Natūralių buveinių naikinimas ir atogrąžų miškų kirtimas dėl naujų ganyklų plotų tapo pagrindine masinio rūšių nykimo priežastimi. Negana to, užauginti 1 kilogramui jautienos reikia vidutiniškai 15400 litrų vandens. Sunku įsivaizduoti tokį kiekį, žvelgiant į skaniai apskrudusį kepsnį lėkštėje.
„Veganiška mityba yra geriausias būdas sumažinti savo poveikį Žemei, kalbant ne tik apie šiltnamio efektą sukeliančias dujas, bet ir apie vandenynų rūgštėjimą, eutrofikaciją (vandens žydėjimą), žemės bei vandens išteklių naudojimą, – tvirtina Josephas Poore‘as, kito tyrimo vadovas iš Oksfordo universiteto. – Tai turės daug didesnę įtaką nei skrydžių ribojimas ar elektromobilio įsigijimas.“ Pasak mokslininko, gyvulinės kilmės produktų atsisakymas yra daug palankesnis aplinkai nei ekologiškos mėsos ir pieno produktų vartojimas.
Vis dėlto šiuo tekstu neskatinu tapti vegane, nes ir pati tokia nesu. Nėra taip lengva pakeisti ilgamečius įpročius ir maisto racioną. Todėl mokslininkai kalba apie lanksčią fleksitarinę mitybą, kuri leidžia vartoti visus maisto produktus, bet aplinkai ir sveikatai palankesniais kiekiais.
„Griežčiausia rekomendacija yra skirta raudonai mėsai, rekomenduojame jos suvalgyti ne daugiau kaip šimtą gramų, tai yra vieną porciją per savaitę, – aiškina M. Springmannas. – Kiti mėsos produktai gali būti vartojami truputį dažniau, pavyzdžiui, rekomenduojame valgyti baltą mėsą, tai yra paukštieną, dukart per savaitę, žuvį – dukart per savaitę, pieno produktus – ne daugiau kaip kartą per savaitę. Viską susumavus gaunate dietą, kuri yra gana įvairi, taigi jūsų vakarienė gali atrodyti labai skirtingai kiekvieną dieną ir ji neprivalo būti visiškai vegetariška.“
Pasak mokslininko, jeigu visi perimtų tokią mitybą, mes tikrai neperžengtume planetos galimybių ribų ir galėtume daugiau nei perpus sumažinti maisto pramonės sukeliamas šiltnamio dujų emisijas.
Gavėnia yra metas, kai galime pabandyti žengti konkrečius žingsnius naujo gyvenimo ir įpročių link. Tą daryti ragina ir pats popiežius Pranciškus, kūrinijos temai paskyręs labai jautrią ir stiprią šių metų žinią gavėniai.
Taip pat ir savo enciklikoje „Laudato Si“ Šventasis Tėvas pabrėžia tiesioginį ryšį tarp klimato kaitos ir ankstyvos daugelio vargšų mirties. „Šiltėjimas, sukeltas milžiniško kai kurių turtingųjų šalių vartojimo, atsiliepia neturtingiausioms vietovėms, ypač Afrikoje, kur temperatūros kilimas ir sausra turi katastrofinių padarinių žemdirbystės derliams“, – rašo jis („Laudato Si“, 51). Popiežius pabrėžia, jog rūpestis dėl kūrinijos būklės ir vargšų likimo eina išvien, nes „nuo visų ekologinių agresijų labiausiai kenčia vargingiausieji“ (ten pat, 48).
Tad kokio gavėnios pasninko reikia, kad būtų išgirstas ir žemės, ir vargšų šauksmas? (plg. „Laudato Si“, 49) Tradicija kalba apie penktadienius be mėsos, bet šiandienė mūsų bendrųjų namų – Žemės – būklė rodo, kad to per mažai. Dabartinis gavėnios pasninkas turėtų būti ne penktadieniai be mėsos, bet sekmadieniai su mėsa. Ne viena diena be mėsos, bet viena diena su mėsa.
Jėzus evangelijose kviečia nepasitenkinti privalomu minimumu, bet su pasitikėjimu atsiduoti dieviškajai aritmetikai – atleisti septyniasdešimt septynis kartus, prašančiam marškinių atiduoti ir apsiaustą, aukoti ne tai, kas atlieka, bet tai, ką turi brangiausia, nors tai būtų ir našlės skatikas. Šiandieniame globaliame pasaulyje mūsų lėkštės turinys lemia milijonų vargšų gyvenimą. Ir nereikia sakyti, jog rūpinamės tais, kurie kažkur toli, o ne savo artimu. Tuo pat metu, valgydami mėsą tik sekmadieniais, galėsime daugiau paaukoti ir esančiajam šalia. Ar pabandysime priimti šį iššūkį drauge?
