„Teateinie tavo karalystė“ – tai antroji „Tėve mūsų“ maldos invokacija, antrasis prašymas, kuriuo, Jėzus pamokyti, kreipiamės į mūsų dangiškąjį Tėvą. Trečiadienio rytą vykusios bendrosios audiencijos metu popiežius Pranciškus tęsė pagrindinei krikščionių maldai skirtą katechezę.
Tikintysis trokšta, kad kuo greičiau įsiviešpatautų Dievo karalystė. Šis troškimas veržėsi ir iš Jėzaus širdies, kai pradėdamas savo misiją Galilėjoje jis skelbė: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1, 15). Šie žodžiai – tai ne grasinimas, bet džiugi žinia. Jėzus nenori, kad žmonės atsiverstų iš baimės, dėl to, kad bijo Dievo rūstybės, nes jų sąžines slegia kaltės jausmas. Priešingai – Jėzus skelbia gerą, džiugią žinią, ragina atsiversti ir ją priimti. Jis visus ragina tikėti žinia, kad Dievo viešpatavimas arti, kad Tėvas mus myli, yra mums artimas ir jis nori, kad ir mes artintumės prie jo, eidami šventumo keliu.
Apie artėjančią Dievo karalystę byloja paprasti ženklai. Jėzus pradeda savo misiją rūpindamasis kūno ir dvasios negalių slegiamais žmonėmis, atstumtaisiais, visų niekinamais nusidėjėliais. Pats Jėzus prašo atkreipti dėmesį į šiuos ženklus: „Aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena“ (Mt 11, 5).
„Teateinie tavo karalystė!“ – meldžia Dievą krikščionys. Jėzus atėjo į pasaulį, kurį vis dar slegia nuodėmė, dar daug žmonių kenčia, dar yra daug žmonių, kurie nenori atleisti ir susitaikinti, dar daug karų ir išnaudojimo. Visa tai liudija, kad Kristaus pergalė dar nepasiekusi pilnatvės, dar daug žmonių, kurie nenori atverti širdies. Tačiau, pasak popiežiaus, kaip tik dėl to iš krikščionių lūpų turi garsiai skambėti maldavimas: „Teateinie tavo karalystė!“. Turime Dievui sakyti: „Tėve, mums tavęs labai reikia. Būk su mumis ir mums viešpatauk!“.
Kodėl gi Dievo karalystė taip lėtai kuriama? Į tai pats Jėzus atsako palyginimais. Pavyzdžiui, palyginimu apie grūdus ir rauges jis mums aiškina, kad būtų klaida, jei imtume skubotai rauti iš pasaulio visą blogį, be atodairos pražudydami greta raugių dygstančius taurius želmenis. Palyginimu apie raugą, kuris iškelia visą duonos tešlą, jis mus moko kantrybės. Palyginimu apie garstyčios grūdelį Jėzus moko, kad regimybė dažnai suklaidina, kad iš mažos sėklos gali išaugti didelis augalas.
„Teateinie tavo karalystė!“ – kartojame šią maldą mes, klystantys žmonės, nusidėjėliai. Šie žodžiai, sakė popiežius, teguodžia gyvenimo sunkumų prislėgtus žmones, kurie kasdien ragauja daugiau neapykantos negu meilės, kurie kenčia, nesuprasdami, kodėl. Tariame šiuo žodžius atsimindami visus, kas siekia teisingumo, visus praeities kankinius, visus, kurie kovojo ir nelaimėjo, o matė tik blogio viešpatavimą pasaulyje. Kalbėkime šią maldą ir Dievas į ją atsilieps. Išgirsime žodžius, kuriais, kaip antspaudu, Šventoji Dvasia užbaigia Šventojo Rašto knygą: „Taip, aš veikiai ateinu“ (Apr 22, 20).
„Teateinie tavo karalystė. Ateik, Viešpatie Jėzau!“ Ir Jėzus atsako: „Taip, aš veikiai ateinu“. Jėzus kiekvieną dieną pas mus ateina. Pasitikėkime. Kai kalbėdami „Tėve mūsų“ sakome: „Teateinie tavo karalystė“, širdyje girdime: „Taip, ateinu. Taip, aš veikiai ateinu“. (JM / VaticanNews)
