Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2018-ųjų 8-ajame numeryje).

Kunigo Gabrieliaus Satkausko tekstas apie esminius dalykus. Kokia proto ir jausmų vieta tikėjime? Tikėjimas - malonė, pasirinkimas ar abu? Kas svarbiau: pažinimas ar meilė?

Gruodžio 30-ąją minima Šventosios Šeimos šventė kviečia kontempliuoti šį nuostabų žmogiškų ir dieviškų dorybių modelį. Kaip yra sakęs šv. popiežius Jonas Paulius II, šeimos iš Nazareto pavyzdys kaip niekad reikalingas sustiprinti šiuolaikinės visuomenės pamatus. 

Šventosios Šeimos sekmadienio vidudienį apie 50 tūkst. žmonių susirinko į Šv. Petro aikštę paskutinį kartą 2018 metais kartu su popiežiumi kalbėti „Viešpaties Angelo“ maldos.

Nors krikščionys Irake sudaro gyventojų mažumą, Kalėdos paskelbtos oficialia šventine diena.

Sprendimas paskelbti Kalėdas oficialiu šventadieniu buvo priimtas prieš kelias dienas, šiemetinių Kalėdų išvakarėse, ir nuo dabar Kristaus gimimo šventė bus laisvadienis visiems šalies piliečiams, krikščionims ir musulmonams. Irako vyriausybė paskelbė Kalėdas oficialiu šventadieniu atsižvelgdama į Babilonijos chaldėjų patriarcho kardinolo Louiso Raphaelio Sako prašymą.

Labiausiai apsigauname ėmę galvoti, kad Dievo karalystė kažkur toli. Nežinome, kas ir kokia ji iš tikrųjų yra, ir geriau nė neįsivaizduoti per daug, nes susipainiosime savo svajonėse ir iliuzijose.

Priartėjo Kalėdos. Papuoštos eglutės ir žiburiai primena, kad jos jau čia pat. Reklamos ragina pirkti dovanas, stebinti vieni kitus išradingomis staigmenomis. Bet ar tokios šventės nori Dievas? Kokių Kalėdų, kokių dovanų ir staigmenų jis norėtų? – kalbėjo popiežius Pranciškus, sveikindamas maldininkus, dalyvavusius paskutinėje prieš Kalėdas trečiadienio bendrojoje audiencijoje.

„Kada bus atsakyta į žemės ir jos žmonių skundą?“ – klausiama potemėje, lydinčioje Šventojo Sosto delegacijos galutinę deklaraciją po gruodžio 15 dieną pasibaigusios Pasaulinės konferencijos apie klimatą (COP24) Katovicuose, Lenkijoje. Vatikano delegacija, kuriai vadovavo Popiežiaus valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolin, pabrėžė, jog daroma nepakankamai, nors ekologinės pasaulio pusiausvyros klausimas yra vienas iš svarbiausių šiuo metu. Sprendimai nebegali būti atidedami, jei norima išvengti sunkių socialinių, ekonominių, politinių pasekmių.

Gyvename ant žemės, todėl stengiamės suleisti į ją šaknis, kad jaustumės saugūs ir turėtume pastovumo pamatą. Kaupiame žinias, siekiame išsimokslinimo, kuriame savo namus, šeimas, užsitikriname tam tikras garantijas. Bet iš tiesų pagrindinė misija žemėje – ne tiek suleisti šaknis, kiek išskleisti sparnus.

Gruodžio ir metų pabaiga pakvies mus išgyventi Dievo tapimo žmogumi slėpinį. Tai – viena didžiausių (po Velykų) Bažnyčios iškilmių. Ta proga visame krikščioniškos kultūros pasaulyje bažnyčiose, aikštėse, įstaigose, namuose įrengiamos prakartėlės, puošiamos Kalėdų eglės, sėdama valgyti Kūčių vakarienės.

Organizacinio komiteto laiške sakoma, kad pirmasis žingsnis – tiesos apie nukentėjusius nepilnamečius pripažinimas. Todėl kiekvienas Vyskupų konferencijos pirmininkas yra raginamas savo krašte paliudyti nukentėjusiems dėmesį ir su jais susitikti, dar prieš Romoje rengiamą susitikimą, kad betarpiškai sužinotų kokias kančias jie iškentėjo.

Lietuvių misionierių, prasmingai įsiliejusių į Gerosios Naujienos nešėjų gretas, veikla yra neatsiejama Lietuvos Bažnyčios istorijos dalis, kuriai, pripažinkime, dėmesio galėtų būti skiriama ir daugiau. Šie žmonės, aukodami patogų gyvenimą, vyksta į tolimus, pavojingus kraštus padėti ištiktiems humanitarinių krizių, stokojantiems būtiniausių išteklių. Jie katechizuoja, steigia mokyklas, moko įvairiausių amatų, gydo ligonius, padeda išgyventi vargstantiems. Lietuvių misionierius – kunigą ir daktarą, ligoninės steigėją Ferdinandą Aleksandrą Bendoraitį, jo talkininkę vienuolę seserį Ksaverą Emiliją Šakėnaitę, daktarą Vytą Kiaušą, seserį Liuciją Maziliauskaitę, kunigą Kazimierą Bėkštą ir kitus – savo knygose „Trys dešimtmečiai Pietų Amerikoje“, „Lietuviai Amazonijos džiunglėse“, „Lietuvių misijos Amazonėje“ yra aprašęs kunigas misionierius Antanas Saulaitis SJ, kuris kiekvienų metų spalio mėnesį – misijų mėnesį – ant bažnyčios sienos Čikagoje iškabindavo visų žinomų misionierių vardus.

Popiežius Pranciškus šiandien švenčia gimtadienį, jam suėjo 82-eji metai.

Jorge Mario Bergoglio gimė Argentinos sostinėje Buenos Airėse 1936 m. gruodžio 17 d. imigrantų iš Šiaurės Italijos Pjemonto šeimoje.

Baigęs vidurinę mokyklą, Bergoglio pradėjo studijuoti chemiją, bet greit pasuko rengimosi kunigystei keliu. Pirmiausia įstojo į diecezinę kunigų seminariją, bet 1958 m. perėjo į Jėzaus draugijos noviciatą.

Visi esame Dievo vaikai. Ir tie, kurių didelės širdys, ir tie, kurių ištreniruotas protas. Todėl Jis ištiesia ranką, kad ir į ką atsimuštume, kad ir kokiame gyvenimo ežere kapanotumės. Svarbiausia, kad būtume budrūs ir jos nusitvertume.

Žodis apologetika yra kilęs iš graikų kalbos žodžio apologia (ἀπολογία) ir reiškia žodinę gynybą, atsakymo davimą. Senovės Graikijoje šis terminas vartotas teisminiuose ginčuose, kuriuose kaltinamajam būdavo suteikiama galimybė atsakyti į jam pateiktus kaltinimus ir apsiginti. Bibliniame kontekste, konkrečiai – Naujajame Testamente, kuris buvo parašytas graikų kalba, šis žodis daiktavardžio (apologia) arba veiksmažodžio (apologeomai) formomis yra minimas 18 kartų ir kiekvieną kartą gali būti verčiamas kaip gynyba ar išteisinimas.

Maldininkams šv. Petro aikštėje Pranciškus priminė, kad trečiasis advento sekmadienis yra vadinamas „džiaugsmo sekmadieniu“. Šį sekmadienį, anot popiežiaus, liturgija kviečia džiaugtis. „Krykštauk iš džiaugsmo, Ziono dukra, šauk, Izraeli! Visa širdimi džiaukis ir džiūgauk, dukra Jeruzale!“, citavo eilutę iš pranašo Sofonijo knygos Šventasis Tėvas (žr. Sof 3). Šventojo Miesto gyventojai kviečiami džiaugtis, nes Viešpats atšaukė savo nuosprendį, atleido, nepanoro nubausti. Todėl nebėra priežasties liūdėti, baimintis, tik dėkingai džiūgauti, nes Viešpats panoro išgelbėti tuos, kuriuos myli. Myli taip, kaip tėvas savo vaikus ar sutuoktinis savo sutuoktinę.

„Bažnyčia moko Evangelijos šviesoje, kad mirties bausmė niekuomet nepriimtina, nes yra pasikėsinimas į asmens neliečiamumą ir orumą“.

Popiežius paragino valstybes, toliau vykdančias mirties bausmę, paskelbti moratoriumą siekiant visiškai panaikinti šią žiaurią bausmės formą. Šventasis Tėvas išsakė savo prašymą kalboje, kurios tekstą įteikė Tarptautinės komisijos prieš mirties bausmę delegacijai, kurią priėmė audiencijoje pirmadienio rytą.

Popiežius Pranciškus asmeniškai padėkojo Komisijai už darbą siekiant visuotinio mirties bausmės uždraudimo, jos nariams už pastangas pasiekti kompromisą, leidžiantį panaikinti mirties bausmę savo kraštuose.

Praeityje, anot popiežiaus, kai neturėjome atitinkamų priemonių, kurias dabar turime visuomenei apsaugoti ir nebuvo tokio žmogaus teisių apsaugos supratimo kaip dabar, mirties bausmė kai kada galėjo atrodyti kaip logiška ir teisinga išvada. Taip pat Popiežiaus valstybėje buvo taikoma ši nežmoniška bausmės forma, užmirštant gailestingumo pirmumą prieš teisingumą.

„Todėl katalikų Bažnyčios katekizmo nauja redakcija šiuo klausimu verčia mus prisiimti atsakomybę už praeitį ir pripažinti, kad šios bausmės formos pripažinimas buvo epochos mentaliteto pasekmė. Bažnyčios katekizmo redakcija jautriu mirties bausmės klausimu nėra prieštaravimas praeities mokymui. Bažnyčia moko Evangelijos šviesoje, kad mirties bausmė niekuomet nepriimtina, nes yra pasikėsinimas į asmens neliečiamumą ir orumą“, – sakoma komisijos delegacijai įteiktame popiežius tekste.

Šventasis Tėvas priminė, kad JT rezoliucijos dėl mirties bausmės vykdymo moratoriumo, kuriuo siekiama sustabdyti jos vykdymą organizacijos narėse yra kelias, kuriuo reikia eiti toliau iki visuotino mirties bausmės atsisakymo.

Popiežius taip pat paragino kraštus, kuriuose ligi šiol nepanaikinta mirties bausmė, tačiau nebėra bevykdoma, toliau tęsti tarptautinį kompromisą; kad paskelbtas moratoriumas būtų taikomas ne tik mirties bausmės vykdymo, bet ir mirties bausmės skyrimo atveju.

Savaime suprantama, kad kraštai, siekdami panaikinti mirties bausmę tam tikruose kontekstuose turės pradėti sudėtingus politinius procesus.

Egzekucijų įšaldymas ir mirtimi baudžiamų nusikaltimų sumažinimas, kaip ir šios bausmės formos taikymas nepilnamečiams, nėščioms, asmenims su proto ar intelekto negalia yra mažiausi tikslai, dėl kurių pasaulio lyderiai gali daryti kompromisus. (SAK / Vatican News)

Ketvirtadienį popiežius Pranciškus priėmė aštuonis Romoje nereziduojančius ambasadorius prieš Šventojo Sosto: Šveicarijos, Maltos, Bahamų, Žaliojo Kyšulio, Estijos, Islandijos, Turkmėnistano, Grenados, Kataro ir Gambijos, kurie įteikė savo paskyrimo raštus. Savo kreipimesi Šventasis Tėvas paminėjo dvi sukaktis: 100 metų nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos ir 70 metų nuo Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos paskelbimo. Popiežius pasidalijo keliomis mintimis apie tai, ką šios sukaktys reiškia.

Visi esame pažeidžiami ir trapūs, dužūs kaip moliniai indai, todėl nesaugios situacijos mus baugina. Bet kol nežengsi lemtingo žingsnio, nesužinosi, ar tos ribos galutinės.

Džiaugsmo Evangelija kviečia labiau įsipareigoti ugdymui. Ugdyti jaunimą Evangelijos mokykloje visų pirma reiškia buvo vienintelio Žodžio, kuris gelbsti, liudytojais.

Popiežius pasveikino italų katalikų televiziją „Telepace“ įsteigimo keturiasdešimtmečio proga ir paragino atnaujinti įsipareigojimą būti bebalsių balsu.

Kuo jūs mane laikote – klausimas, kurį turėtume kartkartėmis sau užduoti, kad nepaverstume Kristaus amuletu, gydančio mūsų žaizdeles, skaudulius. Jis – tai susitikimas su Dievu, galintis vykti visiškai ne pagal standartus.

Vakar, minint Meksikoje, apsireiškusią Švč. M. Mariją, per du milijonus maldininkų apsilankė Gvadalupės bazilikoje, esančioje šalies sostinėje.

Dievo Motina apsireiškė 1531 metais gruodžio 9 dieną actekui Jonui Didakui, neseniai atsivertusiam į krikščionybę. Ji davė nurodymus toje vietoje pastatyti bažnyčią ir paliko savo atvaizdą, stebuklingai atsispaudusį ant Didako apsiausto. „Aš esu Motina tikrojo Dievo, kuris viską sutvėrė ir viskam davė gyvybę. Eik pas Meksiko vyskupą ir pasakyk jam, kad pastatytų šventovę, iš kurios aš galėčiau rūpintis šios žemės vaikais, juos mylėti ir atjausti, nes aš esu Gailestingumo Motina“, – sakė Švenčiausioji Mergelė.

2018 metus popiežiaus Pranciškaus pontifikato istorijoje, ko gero, labiausiai paženklino nepilnamečių išnaudojimo Bažnyčioje skandalai. Kunigų padaryti nusikaltimai ir kai kurių vyskupų pastangos juos dangstyti metų pradžioje užtemdė popiežiaus kelionę į Peru ir Čilę. Balandį Čilės vyskupams skirtame laiške Pranciškus atsiprašė, kad vizito metu padarė klaidą viešai užstodamas vyskupą Barrosą, nors aukos kaltino jį dangsčius vieną lytiniu išnaudojimu kaltinamą kunigą. Birželio pradžioje popiežius pritarė šio ir dar kelių Čilės vyskupų atsistatydinimui.

Prasidėjus adventui bažnyčiose išgirstame skelbimą apie kalėdojimą, siūloma pasikviesti kunigą į namus. Liškiavos parapijos klebonas kun. Jonas Cikana pasakojo apie tai, kas yra kalėdojimas, kaip jam ruoštis ir ko tikėtis iš kalėdojančio kunigo.

Trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams sakytoje kalboje popiežius Pranciškus tęsė prieš savaitę pradėtą katechezę apie „Tėve mūsų“ maldą.

Gruodžio 18 d. į Lietuvą tradiciškai atkeliauja Betliejaus taikos ugnis, uždegta nuo žibinto Jėzaus gimimo grotoje Betliejuje.

Iki pat Šv. Kalėdų įvairių skautiškų organizacijų atstovai kartu su Lietuvos lenkų harceriais dalins žvakeles su Betliejaus ugnimi įvairiausiose vietose: bažnyčiose, ligoninėse, globos namuose, kalėjimuose, mokyklose, geležinkelio stotyse, aukščiausiose šalies valdžios institucijose ir kitose organizacijose. Akcija siekiama, kad ugnis apkeliautų visą Lietuvą ir įžiebtų tikėjimą, viltį, ramybę bei taiką žmonių širdyse.

Ne taip svarbu, kokią Bažnyčią mes paliksime, svarbiau, kokius žmones paliksime Bažnyčiai po savęs. Nes jeigu yra žmonių – tai bus ir Bažnyčia, jeigu nėra žmonių – tai bus tik pastatas.

Europa sensta nevienodai. Yra šalių, ypač Rytų Europoje, kurių bažnyčiose dar gausu jaunimo, reikalingos Mišios jaunoms šeimoms su kūdikiais, o dėl vis didėjančio ilgaamžiškumo mūsų bažnyčios ir šiaip dažnai dar perpildytos. Nepaisant to, atidžiau pažiūrėjus ateities perspektyva ramybės neįkvepia: jaunimo Bažnyčioje vis mažiau. Pavyzdžiui, JAV jau ne pirmą dešimtmetį stebimas vadinamųjų „nones“ – tai yra religijai visiškai abejingų asmenų skaičiaus didėjimas.

Bažnyčia privalo siekti susitikimo su žmogumi visų pirma jo kančios kelyje. Šiame susitikime žmogus tampa „Bažnyčios keliu” ir šis kelias yra vienas svarbiausiųjų jos kelių.

Popiežius paskyrė Dakos (Bangladešas) arkivyskupą, kardinolą Patricką D’Rozario, C.S.C., savo ypatinguoju pasiuntiniu į Pasaulinės ligoninių dienos minėjimą, kuris įvyks vasario 9-11 dienomis Kalkutoje, Indijoje.

Gruodžio 12-ąją Bažnyčia liturgijoje mini Gavadalupėje apsireiškusią Švč. M. Mariją, o gruodžio 9-ąją švenčiamas ją regėjusio šv. Jono Didacho liturginis minėjimas.

Per šias šventes didžiulės maldininkų minios aplanko Gvadalupės šventovę Meksikoje. Popiežius Pranciškus Gvadalupės Marijos šventę kasmet pamini kartu su Romoje gyvenančiais imigrantais iš Lotynų Amerikos. Taip pat šių metų gruodžio 12-osios, trečiadienio, vakarą jie susirinks į popiežiaus aukojamas Mišias Šv. Petro bazilikoje.

Naujieji palaimintieji, priklausę aštuonioms vienuolinėms kongregacijoms, buvo nužudyti ekstremistų iš neapykantos tikėjimui 1994–1996 metais. Tačiau tuo laikotarpiu žuvo ir dešimtys tūkstančių kitų nekaltųjų, musulmonų. Dešimtis metų tarp jų praleidę vienuoliai, dvasininkai, misionieriai nepaliko krašto sunkiu metu.