Žodis apologetika yra kilęs iš graikų kalbos žodžio apologia (ἀπολογία) ir reiškia žodinę gynybą, atsakymo davimą. Senovės Graikijoje šis terminas vartotas teisminiuose ginčuose, kuriuose kaltinamajam būdavo suteikiama galimybė atsakyti į jam pateiktus kaltinimus ir apsiginti. Bibliniame kontekste, konkrečiai – Naujajame Testamente, kuris buvo parašytas graikų kalba, šis žodis daiktavardžio (apologia) arba veiksmažodžio (apologeomai) formomis yra minimas 18 kartų ir kiekvieną kartą gali būti verčiamas kaip gynyba ar išteisinimas.
Skirtinguose šaltiniuose apologetika gali būti apibrėžiama šiek tiek kitaip, tačiau dėl aiškumo ir trumpumo siūlau tokį apologetikos apibrėžimą, kokį formuluoja amerikiečių apologetas, filosofas ir teologas Williamas Lane Craigas. Apologetika – tai krikščioniškosios teologijos šaka, siekianti pateikti racionalų krikščionybės tiesos teiginių pagrindimą. Tai, be abejo, neatsako į klausimą, kodėl apologetika turėtų mums rūpėti, tačiau tam yra dvi pagrindinės to priežastys: jos sankcionavimas Šventajame Rašte ir jos teikiama nauda. Pabandysiu pristatyti ir pagrįsti jas abi.
Pirmame Petro laiške rašoma, kad privalome būti pasirengę duoti atsakymą kiekvienam, besiteiraujančiam apie mumyse gyvenančią viltį. Išimčių čia nėra, nes Petras rašo ne ypatingiems ar kažkuo išskirtiniams lyderiams, bet Bažnyčiai, tikinčiųjų bendruomenei. Ta žinia, kad turime būti pasirengę atsakyti, pranešama konkrečiame kontekste, kuriame pabrėžiamas švento gyvenimo siekis, t. y. jei krikščionys iš tiesų gyvens tokį gyvenimą, kaip mokė Kristus, žmonėms kils klausimų, o jau tada reikia būti pasirengusiems į juos atsakyti. Be viso to, kitos Rašto vietos mums nurodo:
- mylėti ir šlovinti Dievą savo protu (Mato 22:37);
- apginti viltį, gyvenančią mumyse (1 Petro 3:15);
- paneigti klaidingas idėjas apie Dievą (2 Korintiečiams 10:5);
- atskirti tikrus pranašus nuo netikrų (1 Jono 4:1);
- kovoti (ne fizine prasme) už tikėjimą (Judo 3) ir t. t.
Taip pat galime remtis Jėzaus ir apaštalų pavyzdžiais:
- Jėzus atmetė klaidingą mokymą (Mato 15:6–9);
- Jėzus taisė klydusius (Mato 22:29);
- apaštalas Paulius diskutuodavo / aiškindavosi su įvairiais žmonėmis (Apaštalų darbų 17:16–17);
- Paulius išpeikdavo klystančius (Titui 1:13);
- Paulius gynė Evangeliją (Filipiečiams 1:17);
- Dievui rūpi įrodymai (Išėjimo 3:4–4, 17;
- Luko 24:36–49; Jono 15:26 ir t. t.)
Negana to, jei apologetikos dalimi laikytume krikščioniškojo įtikinėjimo meną, prie visų jau minėtų dalykų galėtume pridėti ir daugybę iliustracijų iš Jėzaus pokalbių su įvairiais žmonėmis. Pavyzdžiui, kai Jis į klausimą atsako klausimu (Luko 18:18–27), pats jų užduoda, kad pakeistų pokalbyje dalyvaujančiųjų mąstymą (Morkaus 8:17–18), kalba palyginimais (Mato 9:16) ir pan. Galima paminėti ir kai kurių Bažnyčios tėvų, tokių kaip Justinas Kankinys, pastangas apginti tikėjimą, kai jis būdavo puolamas. Savo „Apologijoje“ jis atsakinėjo į kaltinimus Bažnyčiai, neva ji yra maištaujanti (nes nepakluso Romos valdžiai), ateistinė (nes nepripažino romėnų dievų), kanibalistinė (nes per Viešpaties vakarienę tikintieji švęsdavo su Jėzaus krauju (vynu) ir kūnu (duona)) ir pan.
Nors krikščionims taikyti apologetiką turėtų pakakti jau vien biblinio įgaliojimo, tačiau ir be jo yra nemažai priežasčių manyti, kad ji svarbi.
Visų pirma, mes, kaip krikščionys, vertiname ar bent jau turėtume vertinti tiesą. Pats Viešpats teigė esąs „(...) kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jono 14, 6). Apskritai krikščioniškasis tikėjimas yra kupinas išskirtinės tiesos teiginių, tokių kaip: Dievas yra trijuose asmenyse, Jėzus mirė ant kryžiaus dėl pasaulio nuodėmių, prisikėlė kūnu ir pan. Taigi nesilaikant tiesos ir konkrečių doktrinų, nebūtų krikščioniškojo tikėjimo. Todėl mūsų pareiga yra ieškoti tiesos, ją suprasti ir apginti.
Antra, apologetika padeda formuoti kultūrą. Sekuliari pasaulėžiūra Lietuvoje, Europoje ir daug kur Vakarų pasaulyje paprastai laikoma neutraliu ir objektyviu pradiniu tašku spręsti beveik visiems svarbiems visuomenės gyvenimo klausimams. Kiekvienas balsas, kuriame girdėti koks nors stipresnis santykis su tikėjimu (ypač krikščioniškuoju), vertinamas kaip neobjektyvus ir mažai ką bendro turintis su realybe bei tiesa, todėl turėtų būti nustumtas į privatumo sritį.
Taip pat yra kitų pasaulėžiūros bei kultūrinių veiksnių, siekiančių dominuoti ir vis labiau įsigalinčių Vakarų pasaulyje. Vienas iš jų yra islamas, kitas, ypač populiarus Lietuvoje, – Rytų religijų ir filosofijų pateikiamas mąstymas bei praktikos; į visa tai dažnai žvelgiama pagarbiai. Krikščionybei traukiantis, likusią erdvę neišvengiamai užpildo kitos pasaulėžiūros, nes vakuumo likti negali. Čia apologetika pravarti kaip priemonė ne tik viešai apginti krikščionybę nuo prieštaravimų ir kaltinimų, bet ir pateikti ją kaip pagrįstą pasaulėžiūrą, turinčią įtakos ne tik asmeniniam individo, bet ir visuomenės gyvenimui.
Trečia, apologetika padeda sustiprinti tikintįjį. Nuo to laiko, kai patikėjau Jėzumi ir Jo Evangelija, pradėjau rimtai domėtis Juo kaip asmeniu ir apskritai krikščioniškuoju tikėjimu bei jo pagrįstumu. Tyrinėjant, keliant klausimus, ieškant atsakymų, diskutuojant ir skelbiant Evangeliją mano tikėjimas tik augo, o susižavėjimas Dievo didybe, geriau pažįstant Jį patį bei suprantant kūriniją, tik stiprėjo ir tebestiprėja iki šiol.
Būtina pabrėžti ir tai, kad Bažnyčia privalo ugdyti jaunąją kartą pagrįsto krikščioniškojo tikėjimo šviesoje. Priversti nuoširdžiai patikėti ir įžengti į santykį su Dievu yra neįmanoma, nes bet koks prievartinis santykis nėra tikras. Bažnyčia gali ir turi modeliuoti tikėjimą savo pavyzdžiu, tačiau taip pat labai svarbu rimtai vertinti jaunimo, paauglių ir vaikų klausimus bei padėti jiems rasti atsakymus.
Remdamasis savo darbo universitete patirtimi galiu pasakyti, kad tikinčiųjų šeimose užaugę studentai, patys niekada nepermąstę savo tikėjimo, susidūrę su priešprieša ir kitokiomis pasaulėžiūromis, dažnai sutrinka ir net atitolsta nuo tikėjimo. Mokykla ir universitetas šiuo metu (ne visada taip buvo) iš esmės nėra palankios institucijos krikščioniškajam tikėjimui, kartais net priešiškos. Norint ne tik išlaikyti savo tikėjimą, bet ir pristatyti Evangeliją kitiems tokioje aplinkoje, būtina žinoti, ką skelbi bei kuo ir kodėl tiki.
Ketvirta, apologetika neturėtų būti atskiriama nuo evangelizacijos. Vien tik skelbdami Evangeliją, ypač, pasakodami kitiems apie savo asmeninę patirtį, mes ne visada tai pagrindžiame ar turime pagrįsti. Nepaisant to, kai tik mūsų paklausia, kodėl verta manyti, kad Jėzus prisikėlė, kodėl krikščionybė turėtų būti teisingiausia iš visų tikėjimų, kodėl reikėtų pasitikėti Biblija, ir pan., o mes bandome atsakyti – užsiimame apologetika. Tad tikslesnis klausimas būtų, ne ar apologetika reikalinga, bet kaip aš galiu rasti ir suprasti daugiau gerų atsakymų ir juos perteikti kitam.
Galiausiai apologetika yra vienas iš būdų parodyti savo meilę Dievui ir artimui. Priešingai nei mano kai kurie žmonės, apologetika jokiais būdais nesumenkina asmeninio santykio su Dievu, Jo Žodžio ar maldos gyvenimo. Iš tiesų ji, jei naudojama teisingai, visa tai tik praturtina. Mums įsakyta mylėti savo Viešpatį visu savo protu, o dalis to, ką reiškia būti sukurtam pagal Dievo paveikslą, yra tai, kad gebame protauti. Kiekvieną kartą kažką naujo sužinojęs apie Dievą ir Jo kūriniją, dar labiau susižaviu Viešpačiu, o tai mane skatina Jį garbinti ir šlovinti.
Negana to, jei norime mylėti savo artimą, turime į jo klausimus žvelgti rimtai ir pabandyti rasti į juos gerų atsakymų, užuot sakę „tiesiog tikėk“. Žinoma, netikėjimo šaknis nėra intelektualių įrodymų trūkumas ir galutinai žmogaus širdį gali įtikinti ir perkeisti tik Šventoji Dvasia. Tačiau Ji mūsų pateikiamus atsakymus ir įrodymus, kaip ir bet kokią kitą mūsų veiklą, gali panaudoti išgelbėjimo darbui. Jei mylime kitą žmogų, kaip Kristus mokė, neišvengiamai norėsime, kad jis atrastų santykį su Dievu per Jėzų ir stengsimės daryti viską, kad patrauktume visas kliūtis nuo Evangelijos, idant ji būtų tinkamai suprasta. Ši darbo dalis ir yra skirta apologetikai.
Apibendrinant galima teigti, kad krikščioniui, norinčiam suprasti, kuo jis tiki, visa tai pagrįstai artikuliuoti bei paaiškinti klausiančiajam, apologetikos išvengti yra beveik neįmanoma. Tai nereiškia, kad apologetika yra absoliučiai būtina, norint racionaliai tikėti Jėzumi ir taip išgyventi santykį su Dievu, mat Šventoji Dvasia yra pagrindinis veiksnys, lemiantis žmogaus atsivertimą. Tačiau apologetika yra itin naudinga norint sustiprinti savo tikėjimą, išreikšti meilę Dievui savo protu, taip pat ir artimui, gebant pagrįstai jam pristatyti Evangeliją bei atsakyti į rūpimus klausimus. Galiu pasirodyti šiek tiek akiplėšiškas, tačiau drįstu teigti, kad apologetikos galite išvengti tik tada, jei nekalbate apie tikėjimą, ignoruojate žmonių klausimus ir/ arba nesilaikote biblinio mokymo. Galiausiai, svarbu pabrėžti, kad krikščioniškoji apologetika yra neatsiejama ir nuo žmogaus charakterio, jo gyvenimo būdo, maldos gyvenimo bei apskritai sekimo Kristumi. Tai nėra intelektualus žaidimas, tai – meilės Dievui išraiška savo protu bei meilės artimui parodymas, išklausant jo klausimus bei siekiant atsakyti į prieštaravimus, kad Evangelija būtų kuo aiškiau suprasta.
Tekstas pirmą kartą spausdintas „Gyvuosiuose šaltiniuose“
