Europa sensta nevienodai. Yra šalių, ypač Rytų Europoje, kurių bažnyčiose dar gausu jaunimo, reikalingos Mišios jaunoms šeimoms su kūdikiais, o dėl vis didėjančio ilgaamžiškumo mūsų bažnyčios ir šiaip dažnai dar perpildytos. Nepaisant to, atidžiau pažiūrėjus ateities perspektyva ramybės neįkvepia: jaunimo Bažnyčioje vis mažiau. Pavyzdžiui, JAV jau ne pirmą dešimtmetį stebimas vadinamųjų „nones“ – tai yra religijai visiškai abejingų asmenų skaičiaus didėjimas.
Australas teologas ir sociologas Johnas Bodycombas patvirtina religijos nykimo tendencijas: Australijoje ketvirtis visuomenės savo laiko nereligingais, o Olandijoje tokių – beveik pusė. Nenuostabu, kad tokioje atmosferoje itin sunku bet kurios konfesijos dvasininkams: jų depresyvios nuotaikos – plačiai pasklidusios.
Naujoji karta nebesupranta kultūrinio karo prasmės? Juos glumina kartais išties primityvūs konfesiniai ginčai? Ar pasaulis tiek pasikeitė, kad tiesiog Bažnyčia ir jaunoji karta nebesusikalba? O gal jaunimą atstumia finansiniai ir lytiniai skandalai, piktnaudžiavimas valdžia Bažnyčioje?
Šiais metais Jaunimo sinodo proga buvo atliktas ne vienas tyrimas, kuriuo buvo siekiama atskleisti, kodėl jauni žmonės palieka Katalikų Bažnyčią. Buvo įvardinta priežasčių, kodėl, pavyzdžiui, katalikų bendruomenėse blogai jaučiasi moterys. Tačiau įdomiausias atradimas, paaiškinantis, kodėl vis daugiau paauglių nusprendžia, kad Bažnyčios jiems nereikia, įvardina tai, ką visi ir taip jaučiame tvyrant ore. Suaugusiųjų tikėjimo krizė. Jauni žmonės stebi savo tėvų, mokytojų bei kunigų gyvenimą, nors mes labiau esame linkę manyti, kad jie klausosi mūsų pamokymų.
Kur Dievas, kai skauda?
Prestižinis Džordžtouno universiteto CARA tyrimų centras (Center for Applied Research in the Apostolate), apibendrindamas dvimečio tyrimo rezultatus, nustatė, kad 74 % iš 214 buvusių JAV katalikų nuo 15 iki 25 metų amžiaus teigė, kad nusprendė palikti Bažnyčią, būdami 10–20 metų. Dauguma jų niekada taip ir nesikalbėjo apie savo vidinius išgyvenimus nei su tėvais ar kunigais. Johnas Vitekas, vienas pagrindinių šio tyrimo autorių, teigia, kad dauguma buvusių katalikų jaunuolių patenka į sociologinę „nones“ kategoriją ir tik 14 % laiko save ateistais ar agnostikais. 21 % teigia esąs „naujai atgimęs“ arba evangelikas krikščionis. Įdomu tai, kad, pasak Viteko, „didžioji dalis jaunimo, nusivylusio Katalikų Bažnyčia, vis dar tiki Dievu, o dauguma trokšta priklausyti kokiai nors religinei bendruomenei“.
Įsiklausydami į jaunimo motyvus, tyrėjai išskyrė tris nutolusiųjų tipus: „sužeistasis“, „klajoklis“ ir „disidentas“.
„Sužeistieji“ yra tie jauni žmonės, kurių tikėjimas pradėjo svyruoti, neatlaikęs gyvenimo išbandymų: paprastai tai asmenys, patyrę sudėtingą gyvenimo situaciją, išgyvenę tragediją, kurioje atrodė, kad nėra Dievo. Nepaisant pagalbos prašymo ir maldų, skaudi tikrovė nepasikeitė: jaunas žmogus, pavyzdžiui, negali pamiršti, kaip jis su visa šeima meldėsi už sergantį senelį, jis teigė: „Negalėjome jam niekaip padėti – taip pradėjo kerotis mano skepticizmas.“
„Klajokliais“ buvo pavadinta ta grupė žmonių, kuriems sunkiai sekėsi kataliko tapatybę suderinti su konkrečiomis gyvenimo situacijomis. Tokie jaunuoliai neturėjo pakankamai motyvų, kodėl vis dar likti kataliku, ir todėl palaipsniui nutolo. Tyrėjai pabrėžia, jog prie šio nutolimo nuo Bažnyčios neretai gerokai prisideda artimiausia aplinka – šeima, tai yra patys gimdytojai, kai nesugeba savo paaugusiems vaikams paaiškinti tikėjimo motyvų ir svarbos.
„Disidentų“ kategorija apima tuos jaunus žmones, kurie tam tikru metu atmetė etinį Bažnyčios mokymą, ypač susijusį su gimstamumo kontrole, tos pačios lyties asmenų santuoka ir lytiškumu apskritai.
Beveik niekas pasitraukimo iš Bažnyčios nemotyvavo finansiniais ar pedofilijos skandalais, dėl kurių Bažnyčia buvo neigiamai nušviesta žiniasklaidoje; atrodo, kad nėra labai veiksminga ir ateistinė apologetika...
Pagrindinė priežastis yra žaizdos, kuriomis nesugebėjo tinkamai pasirūpinti artimiausi suaugusieji: tėvai, ugdytojai ar kunigai. „Jaunas žmogus gali patirti kažką labai stipraus, kas jį tam tikra prasme sužeidžia, – komentuoja Vitekas. – Vėliau ši stoka gali pastūmėti jauną žmogų suabejoti tikėjimu, o neišspręsta abejonė gali virsti atitolimu.“
Neužtenka jaunus žmones paskatinti dalyvauti „katalikiškame gyvenime“, atvesti į Mišias sekmadieniais ar užrašyti į katekizmo pamokas... Tyrimas aiškiai rodo, kad ugdytojų uždavinys yra išties tokiems ir būti, tai yra sugebėti pagrįsti, kodėl jie patys (gimdytojai, katechetai, kunigai) kasdien apsisprendžia priklausyti Dievui, o ne pasauliui.
Tačiau kodėl tai padaryti tampa vis sunkiau? Ar kaltas vien vartotojiškumas ir kitos šiuolaikinio pasaulio bėdos?
Religijos sociologai taip pat kelia klausimą, kaip religija netenka savo reikšmingumo? Kada didieji religijų naratyvai tampa lėkšti ir bedančiai, užuot sukrėtę iki gelmių, apversdami gyvenimus aukštyn kojom?
Akivaizdu, kad žmonijai reikia naujo skelbimo. Negana vien naujų priemonių ar metodų, reikia ir naujo pasakojimo, gebančio rasti vietos Dievui pasaulyje, kuriame kalbama apie dirbtinį intelektą, naujai atskleidžiamas žmogaus galias ir visatos užkariavimą.
Ar sugebėsime įvardinti Kristaus istorijos branduolį ir taip jį pritaikyti šiandienai, kad šis giliai paliestų šiandienos žmogų? Religingumo tendencijų šviesoje kai kas mano, kad jau gerokai pavėlavome. Kiti guodžiasi, kad istorijoje nuolat vyksta ciklai, tad ateis ir religijos atgimimo banga. Juk žmonės yra natūraliai religingi, tad religija kaip tokia negalinti išnykti. Tačiau ar tokios vilties užtenka, kad ignoruotume situaciją?
