Gruodžio ir metų pabaiga pakvies mus išgyventi Dievo tapimo žmogumi slėpinį. Tai – viena didžiausių (po Velykų) Bažnyčios iškilmių. Ta proga visame krikščioniškos kultūros pasaulyje bažnyčiose, aikštėse, įstaigose, namuose įrengiamos prakartėlės, puošiamos Kalėdų eglės, sėdama valgyti Kūčių vakarienės.
Pirmieji Jėzaus gimimą Betliejuje aprašė evangelistai Lukas ir Matas. Jie pavaizdavo tai, ką nuo viduramžių ėmėme vadinti „ėdžiomis“. Jėzaus gimimo scenų freskų randame ir katakombose, nuo ankstyviausių krikščionybės laikų per Kalėdas buvo išstatomi įvykį vaizduojantys paveikslai, X a. išplitę Europoje. Šiandien visiems pažįstamos prakartėlės idėja gimė šv. Pranciškui Asyžiečiui, 1222 m. Betliejuje dalyvaujant Jėzaus gimimo liturgijoje. Pranciškui tai padarė tokį įspūdį, kad, grįžęs namo, paprašė popiežiaus Honorijaus III leisti panašiai švęsti ir Italijoje. Anuomet dar nebuvo papročio sakralius vaidinimus rengti bažnyčiose, tad popiežius leido vienerias Kalėdų Mišias švęsti lauke. 1223 m. Kalėdų naktį Pranciškus įrengė pirmą pasaulyje gyvą prakartėlę. Umbrijos kaimiečiai tą naktį skubėjo ten, kur kvietė deglais kelią nušviečiantys broliai pranciškonai; grotoje jie rado pilnas šiaudų ėdžias, o šalia jų – jautį ir asilą. Čia nuskambėjo garsusis Pranciškaus pamokslas miniai žmonių, kurių dauguma beraščiai.
Pirmoji aštuonių skulptūrų prakartėlė sukurta po beveik 50 metų Arnolfo di Cambio, šiandien saugoma Romos Švč. Mergelės Marijos Didžiojoje bazilikoje. Mūsų prakartėlės pirmtakais galima laikyti ir gotikinius altorių atvaizdus. O labiausiai prakartėlės išpopuliarėjo baroko laikotarpiu, pirmiausia Vokietijoje, jas mokymo, maldos ir susitelkimo tikslams pradėjus naudoti jėzuitams. Jų dėka puošnios ir brangios prakartėlės išplito ne vien po katalikiškos Europos bažnyčias, bet ir miestų aikštes. Aukso amžių prakartėlės menas pasiekia XVIII a. Tuomet jose imami vaizduoti to laikmečio buities ir būties epizodai. XVIII a. pabaiga atnešė ir Apšvietą bei sekuliarizaciją. Kai kur, ypač Bavarijoje, prakartėlės buvo draudžiamos. Išmestas iš bažnyčių nuo sunaikinimo savo namuose jas išsaugojo parapijiečiai. Nuo tada jos įrengiamos ir namuose, taip paplito liaudiškosios prakartėlės.
be maldos visokios prasmės netenka prasmės
Įpratę matyti personažus, retai kada susimąstome apie jų simboliką. Štai jautis ir asilas prakartėlėje – prie Kristaus esančios žydų ir pagonių tautos. Piemenys išreiškia žmoniją. Adoruojančios Marijos ir Juozapo laikysena kviečia mąstyti apie Jėzaus dieviškumą. Išminčiai gali priminti tris žmogaus gyvenimo etapus – jaunystę, brandą ir senatvę. Išminčių dovanos nurodo į Jėzaus žmogiškumą (mira), dieviškumą (smilkalai) ir karališkumą (auksas).
Kalėdų eglė neretai laikoma pagoniškuoju reliktu. Tačiau ji tik ateina iš pagonybės, bet jos simboliškumas vystomas krikščionybėje. Ji sietina su troškimu perduoti Biblijos žinią nemokantiems skaityti. Pažiūrėkite į kalendorių. Gruodžio 24-ąją minimi Adomas ir Ieva. Tai jų „laiminga kaltė“ pakvietė, kaip giedama vienoje giesmėje, Atpirkėją. Štai kodėl tądien būdavo puošiamas Rojaus medis, gausiai apkabinėjamas obuoliais. Taip mums visiems pasakojama gimtosios nuodėmės žemės rojuje istorija.
Kalėdas pasitinkame susėsdami prie Kūčių stalo. Beje, „kūčia“ vadindavome ėdžias. Todėl šį vakarą ir ant mūsų stalo klojama šieno – po balta staltiese ar į lėkštę, kurioje dedame iš parapijos bažnyčios parsineštus neraugintos duonos paplotėlius, vadinamus „kalėdaičiais“. Nerauginta duona primena žydiškų Velykų dienas, prisimenant išėjimą iš Egipto į Pažado žemę (dėl skubaus iškeliavimo tada nesuspėjo įrūgti tešla). Jėzus valgė savo paskutinę vakarienę naudodamas neraugintą duoną, tad ji mums primena Jėzaus kūną, mums duotą suvalgyti, tai yra tapti viena su Juo. Kaip čia neprisiminsi, kad aramėjiškai Betliejus – „Duonos namai“. Šia duona dalijamės atsilauždami po gabalėlį, sveikindami vieni kitus šio Gimimo šventės proga, linkėdami svarbiausių dalykų.
Kaip jums atrodo, kas tarp visų svarbių ir gražių Kalėdų dalykų yra gražiausia ir svarbiausia? Dovanos (jos primena didžiąją dovaną kiekvienam – Dievas mums save padovanojo!)? Malda. Namuose prie Kūčių stalo ir malda bažnyčioje. Be maldos visokios prasmės netenka prasmės.
