Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2018-ųjų 8-ajame numeryje).
Kunigo Gabrieliaus Satkausko tekstas apie esminius dalykus. Kokia proto ir jausmų vieta tikėjime? Tikėjimas - malonė, pasirinkimas ar abu? Kas svarbiau: pažinimas ar meilė?
Krikščioniškoji tradicija tikėjimą apibrėžia kaip dieviškąją dorybę, kuri žmogaus gyvenime pasireiškia valios ir proto pritarimu Dievo apreikštoms antgamtinėms tiesoms. Tikėjimo dorybės įvardijimas kaip dieviškosios, o ne žmogiškosios, reiškia, kad ji nėra pasiekiama vien žmogaus pastangomis, tai, visų pirma, yra dovana – „tikėti įmanoma tik veikiant malonei ir vidinei Šventosios Dvasios pagalbai“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 154). Dievas pirmasis rodo iniciatyvą užkalbindamas žmogų, o žmogus atsiliepia tikėjimo aktu. Taigi, kas yra tikėjimas? Šv. Tomas Akvinietis glaustai atsako taip: „Tikėjimas yra dieviškajai tiesai pritariančio proto, kuriam įsako Dievo malonės skatinama valia, aktas“ (Summa theologiae 2-2, q. 2, a. 9, c). Dievo malonės įkvėpta žmogaus valia ragina protą nusilenkti už jį aukštesnei tiesai. Tą padaryti mums padeda iš aukštybių siunčiama dieviškoji tikėjimo dorybė.
Šiame tikėjimo akte yra svarbūs du dėmenys: žmogaus valia ir protas. Krikščioniškoji antropologija (teologijos mokslo šaka apie žmogų) proto ir valios galias nurodo kaip esmines, kai bando apibrėžti žmogaus asmenį, sukurtą pagal Dievo paveikslą. Tai ypatingos žmogų apibūdinančios savybės ir dėl to privalu, kad jos būtų tikėjimo akto dalimi. Kitaip tam tikra prasme tikėjimas yra „raišas“, nes nepraktikuojamas viso žmogiškojo asmens.
Visgi, nepaisant aiškiai Bažnyčios apibrėžto valios bei proto santykio, nepaisant akcentuojamo jų abiejų būtinumo siekiant gyventi tikėjimo dorybe, šiandien tikėjimo praktikoje pastebimas vieno arba kito dėmens nuvertinimas. Vienu atveju metamasi į pernelyg racionalų (vien protu paremtą) tikėjimo praktikavimą, iš horizonto pametant valią bei jausmus; kitu atveju pernelyg sureikšminami jausmai, nustumiant į šalį protingą tikėjimą. Abu šie kraštutinumai istorijoje reiškėsi ir atsikartojo įvairiais pavidalais. Jie egzistuoja ir šiandien. Kad būtų galima giliau suvokti ir pilniau gyventi tikėjimo dorybe, privalu bent trumpai susipažinti su klaidingomis tikėjimo sampratomis.
Perdėtas protavimas tikėjime
Jau pirmaisiais amžiais šalia krikščionybės formavosi gnostikų eretinės bendruomenės, kurios tikėjime pernelyg akcentavo pažinimą (gr. gnosis – žinios). Jos teigė, kad visa materija, taip pat ir žmogaus kūnas, yra blogis. Norint iš šio blogio išsilaisvinti ir artėti prie Dievo, anot gnostikų, privalu sielą tobulinti per pažinimą. Pažintinė žmogaus galia būdavo suabsoliutinama, kartu apleidžiant viso žmogaus (taip pat ir kūniško) tobulėjimą. Čia pravartu atkreipti dėmesį į naujausią popiežiaus Pranciškaus apaštalinį paraginimą „Gaudete et exsultate“: „Ačiū Dievui, Bažnyčios istorijos tėkmėje tapo labai akivaizdu, kad žmogaus tobulumas matuojamas ne sukaupti galimų duomenų bei žinių kiekiu, bet meile. „Gnostikai“ šiuo atžvilgiu klysta ir kitus vertina remdamiesi jų gebėjimu suvokti tam tikro mokymo gilumą. Jie įsivaizduoja protą be kūno, […] supančiotą abstrakcijų enciklopedijos“ (Gaudete et exsultate, 37).
Gnosticizmo klaida iškelti pažinimą aukščiau meilės tęsėsi iki pat vėlyvųjų viduramžių, kai suklestėjo Vakarų krikščioniškojo pasaulio scholastika (XI–XII a.). Jai būdinga tai, kad mokslas ir filosofija remiasi krikščioniškosiomis tiesomis. Anuomet buvo sakoma, kad filosofija ir visas likęs mokslas yra teologijos tarnaitė. Toks mokslo pajungimas teologijai ir jos metodologijai neišvengiamai pradėjo kelti įtampą ir nuvertinti racionalų pažinimą, kuris privalėjo tarnauti išskirtinai teologijai. Scholastikai itin kruopščiai aiškindavosi Apreiškimą, protu narstė po siūlelį kiekvieną tikėjimo tiesą. Tai, žinoma, leido dėl gilesnio racionalaus pažinimo tobuliau praktikuoti tikėjimą, nes buvo geriau pažįstamas pats tikėjimo objektas – Dievas. Tačiau taip pat iškilo pavojus apleisti „klūpančiąją teologiją“, kai tikėjimas reiškia ne tik protinį Dievo apmąstymą bei pažinimą, ne tik kartais „sausą“ teologinę sistemą, bet taip pat yra išgyvenamas maldoje ir praktikuojamas meile kasdieniame gyvenime.
Nors scholastika buvo tikras teologijos aukso amžius, kuriame protu prisiartinta prie Dievo slėpinio ypač arti, tačiau tai kėlė pagundą tikėjime labiau išaukštinti racionalų protą ir užsidaryti spekuliatyviose schemose, drauge apleidžiant kasdienes bei valingas pastangas gyventi tikėjimu ir artėti prie Dievo ieškant su Juo ne tik racionalaus, bet ir asmeninio santykio. Popiežius Pranciškus minėtame paraginime toliau teigia, kad perdėm racionalizuotas ir kasdienybėje mažai gyvybingas tikėjimas yra „tuščias paviršutiniškumas: daug judesio proto paviršiuje, tačiau nei pasiekiama, nei sujudinama minties gelmė. Vis dėlto kai kuriuos pavyksta suvilioti apgaulingu žavesiu, nes gnostinė prieiga yra formali bei tariamai nešališka ir gali sudaryti tam tikros visa apimančios darnos ar tvarkos įspūdį“ (Gaudete et exsultate, 38). Apie šią pagundą pasikliauti uždara ir tobula teologijos schema popiežius Pranciškus kalba ne tik aptardamas praeitį, bet kreipiasi ir į mus, dabarties tikinčiuosius. Jis mus perspėja, kad „gnosticizmo gali pasitaikyti Bažnyčioje ir tarp pasauliečių parapijose, ir tarp filosofijos bei teologijos dėstytojų ugdymo centruose. Mat būtent gnostikams būdinga manyti, kad jie savo aiškinimais gali padaryti tobulai suprantamą ir visą tikėjimą, ir visą Evangeliją. […] Vienas dalykas yra sveikai ir nuolankiai naudotis intelektu Evangelijos teologiniam bei moraliniam mokymui apmąstyti ir kitas dalykas – stengtis Jėzaus mokymą susiaurinti iki šaltos ir griežtos logikos, kuriai norima palenkti viską“ (Gaudete et exsultate, 39).
Perdėtas jausmingumas tikėjime
Galima daryti prielaidą, kad vėlyvųjų viduramžių kontekstas, kai kartais Jėzaus mokymas atrodė susiaurintas iki šaltos ir griežtos logikos, ir per istoriją nuolat pasireiškusi gnosticizmo pagunda tikėjimą apibrėžti kaip ypatingų žinių paiešką, XVI amžiuje per protestantybę iššaukė kitą kraštutinimą – nepasitikėjimą pažintine proto galia. Protestantai prigimtinį protą pradėjo traktuoti kaip nepatikimą ir kartais net klaidinantį, nes jis yra sužeistas nuodėmės. Ši laikysena, kuri pažinimą kildina tik iš tikėjimo, pradėta vadinti fideizmu ir toks proto nuvertinimas buvo taip pat viena pagrindinių priežasčių atsirasti konfliktui tarp protu besiremiančio mokslo ir tikėjimo. Jeigu anksčiau protas ir tikėjimas, filosofija ir teologija, mokslas ir religija glaudžiai sąveikavo artinantis prie tikėjimo objekto – Dievo, tai dabar jie atsistojo priešpriešon, nes buvo stipriai išreikštas skepticizmas pažintinės proto galios atžvilgiu. Tikėjimas buvo „apvalytas“ nuo spekuliatyvaus proto, o tiksliųjų mokslų protas „apvalytas“ nuo fundamentalistinio tikėjimo.
Apšvietos metu empiriniam mokslui radikaliai atsiribojant nuo teologijos ir filosofijos, po truputį, ypač XIX a. buvo persimesta į subjektyvų tikėjimo akto praktikavimą, paremtą jausmais bei patiriamomis emocijomis, ir apleidžiant racionalią pažintinę tikėjimo prieigą prie Dievo slėpinio. Tai ypač sustiprino XX a. užgimusi teologinė modernizmo srovė. Tikėjimo aktas iš horizonto tarsi pametė proto dėmenį – vieną iš svarbiausių žmogiškojo asmens galių. Susiformavo vadinamoji „jausmo religija“, kurią 1799 m. teoriškai apibūdino protestantų teologas Friedrichas Schleiermacheris: „Religijos esmė yra jausmas; religija yra betarpiškas patyrimas jausmu mūsų priklausomumo nuo visatos; religija yra begalybės jausmo intuicija“. Toliau teologas rašė, kad „tik religiniu jausmu galima patirti religinę realybę; tik iš religinio jausmo patyrimo galima stengtis, kaip iš šaltinio, išaiškinti religines sąvokas, religines formules, dogmas“. Matome, kaip buvo siekiama radikaliai pašalinti protą iš tikėjimo akto.
Atrodo, kad šiandien tokia jausmiška tikėjimo praktikavimo forma tampa vis artimesnė net ir katalikams, kai labiau koncentruojamasi į subjektyvų emocijomis ir jausmais pagrįstą religingumą, nesistengiant dėti proto pastangų objektyviam tikėjimo pažinimui. Kaip teigia vienas žymiausių lietuvių filosofų, ateitininkas prof. prel. Pranas Kuraitis, subjektyvios jausmo religijos „laikantis, galima nejausti jokių religinių prievolių varžymo; jausmo religija nevaržo žmogaus gyvenimo jokiais saistančiais dėsniais; jei kieno jausmas kokių normų pageidauja, tai jau atskiro žmogaus patyrimo dalykas“ („Jausmo religija“ in Logos, 1921 m., p. 41–48). Jausmo religija iš tiesų netgi tampa kur kas patogesnė už katalikybę, nes krikščioniškoji moralė lieka subjektyvi, reliatyvistinė kultūra, kuri neigia bet kokios objektyvios tiesos egzistavimą, nebekelia įtampos ir puikiai pateisinama konformistinė laikysena. Tačiau, kaip toliau teigia prel. Pr. Kuraitis, iš tiesų „tikras religinis gyvenimas gali būti tik tokiame žmoguje, kuris yra įsitikinęs dėl savo religinių pažiūrų sutikimo su tiesa“.
Subalansuotas žvilgsnis į tikėjimo praktikavimą
Šv. Jonas Paulius II prieš 20 metų išleistoje enciklikoje „Fides et ratio“ (tikėjimas ir protas) rašo: „Tikėjimas ir protas – tai lyg du sparnai, kuriais žmogaus dvasia pakyla į tiesos kontempliavimą. Pats Dievas įkurdino žmogaus širdyje troškimą pažinti tiesą, kurio galutinis tikslas – pažinti Jį patį, idant žmogus, pažindamas ir mylėdamas Dievą, pasiektų pilnutinę tiesą ir apie save“. Tikėjimo kelionėje krikščionio vidurio kelias yra pažymėtas nuolatinėmis pastangomis širdimi bei protu pažinti dieviškuosius slėpinius, galiausiai patį Dievą, kartu nuolankiai suvokiant proto ribotumą. Bet koks proto nuvertinimas tikėjimo kelionėje trukdo artintis prie Dievo kontempliacijos, prie Dievo, kuris leidžiasi atpažįstamas kaip galutinė tiesa. Ir priešingai – tikėjimas, paverstas uždara proto sistema, kuri stokoja dinamikos, gebančios kelti klausimus, abejones ar problemas (plg. Gaudete et exsulatate, 44), tampa sustabarėjęs, negailestingas ir negyvas.
Dėl to dar pirmaisiais amžiais šv. Augustinas rašė: „Tikiu, kad suprasčiau, ir suprantu, kad geriau tikėčiau“. Šis tikėjimo kelionėje taip reikalingas balansavimas tarp širdies bei proto pažinimo kartais gali atrodyti nepaprastai sunkus, tačiau jis yra būtinas. Visada lengviau nušokti į vieną ar kitą lyno ar viršukalnės pusę ir bet kaip, kad tik patogiai vaikščiotume lyguma, tačiau tik įdėję daug pastangų išmoksime vis geriau laikyti pusiausvyrą ir galėsime pakilti arčiau Dangaus.
Galiausiai šį, gal kiek kampuotą, tekstą norėčiau užbaigti šv. Pranciškaus Asyžiečio – ateitininkų globėjo – mintimi: „Tik Tave pažinęs galėsiu pamilti“. Tai nėra „tik širdies“ arba „tik proto“ pažinimas; tai, sakytume, dėl Šventosios Dvasios pažinimo dovanos iš aukštybių gautas žinojimas, kuris išsiskleidžia dėl dieviškosios tikėjimo dorybės. Tad visų pirma melskime Dievą šios dorybės, ir išskleiskime ją, padauginkime aktyviai stengdamiesi protu ir širdimi pažinti bei pamilti tą, kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“.
