Ankstyviausių žinių apie naujuosius bažnytinius metus pradedantį liturginį laikotarpį – adventą – esama iš Galijos (dabartinės Prancūzijos) ir Ispanijos. Pirminė šio laikotarpio paskirtis buvusi parengti katechumenus priimti Krikšto sakramentą, kuris būdavo teikiamas per Kristaus Apsireiškimą (Tris Karalius) sausio 6 d. Romoje advento laikotarpis, įvestas tik VI amžiuje, iš pradžių trukdavo šešias savaites ir tik popiežiaus Grigaliaus Didžiojo pontifikato laikotarpiu (590–604 m.) sutrumpėjo iki keturių.
Laikotarpio pavadinimo advento autoriumi laikomas IV a. gyvenęs vyskupas ir Bažnyčios mokytojas šventasis Hilarijus iš Puatjė (Poitiers). To meto šaltiniuose šis liturginių metų laikotarpis apibūdinamas dvejopai: ante natale Domini – „Prieš Viešpaties gimimą“, ir adventus Domini – „Viešpaties atėjimas“. Lotyniški žodžiai ad + ventum, iš kurių sudarytas žodis adventas, ir reiškia „prieš atėjimą“, „prieš ateinant“.
Katalikų bažnyčios liturgijos požiūriu advento laikotarpį galima padalyti į dvi dalis. Pirmojoje jų, trunkančioje nuo advento pradžios iki gruodžio 16 d., dėmesys telkiamas į laukiamą antrąjį Kristaus atėjimą laikų pabaigoje (paruziją). Antrojoje (nuo gruodžio 17 d.) rengiamasi Kristaus Gimimo iškilmei). Gruodžio 17–23 d. liturgiją praturtina Mesijo laukimo ilgesio kupinos vadinamosios O antifonos (plačiau apie jas – priartėjus šiam laikui), o šįkart – šiek tiek apie prasidedančio advento išgyvenimą Romos katalikų, evangelikų ir Rytų krikščionių tradicijoje.
Vienas išraiškingiausių advento laikotarpio ženklų Romos katalikų bažnyčioje – rarotos, arba rarotai. Advento rytais, prieš prašvintant, skubama į šv. Mišias, aukojamas Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos garbei. Šių ankstyvųjų votyvinių Mišių pavadinimas kyla iš jų įžangoje (Introitus) skambančių žodžių: Rorate caeli desuper – „Rasokit, dangūs, iš aukštybių“.
Himno Rorate caeli žodžiai – tai lotyniško Biblijos teksto – Vulgatos – ištrauka iš advento liturgijoje itin dažnai skambančios pranašo Izaijo knygos, kurioje reiškiamas skausmingas ilgesingą žvilgsnį į dangų nukreipusios išrinktosios tautos laukimas, prašymas, kad ateitų Atpirkėjas: „Rasokite, dangūs, iš aukštybių, ir, debesys, išlykite teisumą. Žemė teprasiveria, tedygsta išganymas, drauge teišželdina teisumą!“ (Iz 45, 8).
Rarotų šv. Mišios aukojamos prieš aušrą ir simbolizuoja tai, kad iki ateinant Jėzui – pasaulio šviesai – žemę gaubė nuodėmių ir klaidų sutemos. Drauge šių šv. Mišių, skirtų pagerbti Švč. Mergelę Mariją, simbolika primena ir tai, kad Marija yra Aušros Žvaigždė (Stella matutina), iš kurios patekės Saulė – Kristus.
Rarotų metu ant altoriaus būdavo degamos septynios žvakės. Skaičiui 7 nuo neatmenamų laikų teikta išskirtinė simbolinė reikšmė. Amžinasis miestas – Roma – iškilęs ant septynių kalvų, savaitę sudaro septynios dienos, nuo Velykų iki Sekminių yra septynios savaitės, danguje Viešpačiui tarnauja septynetas archangelų, šv. Petras klausia Jėzaus, mokančio atleisti savo artimui, ar reikia atleisti septynis kartus. Žydų kultūroje skaičius 7 reiškė tobulumą. Septynetą dienų trukdavo svarbiausios šventės.
Tradicinėje katalikų liturgijoje, aukojant šv. Mišias, ant altoriaus degama šešetas žvakių (po trejetą abipus altoriaus viduryje esančio Švč. Sakramento). Jos simbolizuoja likusius šešis Katalikų Bažnyčios sakramentus (Krikštą, Sutvirtinimą, Atgailą, Ligonių patepimą, Kunigystę ir Santuoką). Rarotų metu ant altoriaus įžiebiama septintoji žvakė, vadinama rarotų žvake, yra skirta Švč. Mergelės Marijos garbei.
Senojoje Lenkijos ir Lietuvos valstybėje septynetui rarotų metu uždegamų žvakių teikta ir kita simbolinė reikšmė.
Apskritai anksčiausiai rarotos Lenkijoje imtos rengti Poznanėje, valdant kunigaikščiui Pšemyslavui I (mirė 1257 m.), o Krokuvoje šis paprotys perimtas kunigaikščio Boleslovo Droviojo valdymo laikais (mirė 1279 m.). Teigiama, kad to kunigaikščio prašiusi jo sutuoktinė – vengrų princesė Kinga iš Arpadų dinastijos, po vyro mirties tapusi klarisių vienuole, o 1999 metais šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbta šventąja.
Taigi anuomet septynios rarotų metu degančios žvakės reiškė ne tik septynis sakramentus, bet ir septynis skirtingus visuomenės luomus. Ant altoriaus būdavo statoma septynšakė žvakidė. Pirmąją žvakę joje uždegdavo monarchas – karalius, kuris laikytas Dievo Pateptuoju. Tai darydamas ateinantį Kristų jis pagarbindavo kaip visų karalių Karalių. Antrąją žvakę įžiebdavo arkivyskupas (primas), kuris buvo ir pirmasis senatorius, reikšdavęs pagarbą Kristui kaip Aukščiausiajam Kunigui. Toliau iš eilės žvakes degdavo pirmasis iš senatorių pasauliečių, žemvaldys – bajoras, karys, pirklys, atstovaujantis miestiečiams, ir sermėga vilkintis žemdirbys – valstiečių atstovas.
Lenkiškai rašęs XIX a. Lietuvos poetas Vladislovas Sirokomlė (Liudvikas Kondratovičius) poemoje „Senieji lenkų rarotai“ vaizdžiai pasakoja, kad rarotų metu uždegant žvakes senatorius prašydavęs ištikimybės savo įsipareigojimams ir piliečiams; bajoras – broliškos santarvės, garbingo bajoriškų laisvių išsaugojimo, stiprybės palikti namus, jei prireiktų ginti Bažnyčią ir Tėvynę; karys melsdavęs stiprios ir tyros sielos, teisingumo silpnųjų ir ligonių atžvilgiu, o kartu pripažindavęs, kad nieko verta esanti drąsa, jei Viešpats jo nesustiprins; miestiečius – vidurinę klasę, labiausiai prisidedančią prie visos valstybės ir visuomenės gerovės, atstovaudavęs pirklys prašydavo išsaugoti nuo seno puoselėjamą sąžiningumą, o sunkiu darbu visą kraštą maitinantis valstietis – derliaus, kasdienės duonos ir apsaugos nuo nepriteklių, kurie apkartina širdį.
Uždegęs žvakę ir paduodamas ją kunigui, į užduodamą klausimą: „Ar esi pasirengęs Dievo teismui?“, kiekvienas atsakydavo: „Esu pasirengęs.“ Dvasininkų luomo atstovas šiuos žodžius sakydavęs lotynų kalba: Paratus sum ad Adventum Domini. Šis paprotys buvo susijęs su pirmąjį advento sekmadienį skaitoma Evangelija apie Paskutinį teismą ir dar stipriau pabrėždavo, kad adventas – ne tik pasirengimas džiugiai šv. Kalėdų iškilmei, primenančiai istorinį Kristaus nužengimą į laiko tėkmę, bet ir laukiamą jo atėjimą laikų pabaigoje.
Paskutinio teismo tematika atsispindėjo ir paprotyje pirmąjį ir kitus advento sekmadienius trimituoti iš bažnyčių bokštų. Aidintis trimitas tarytum atkartodavęs su paskutiniu teismu siejamus Šventojo Rašto žodžius: „Skambant paskutiniam trimitui“ (1 Kor 15,52). Popiežiaus legatas Lenkijoje – kardinolas Enrikas Kaetanis (Enrico Caetani) 1596 m. ypač gyrė šį pamaldų paprotį. Paskutinio teismo, kuriame bus vertinami geri ir blogi darbai, priminimas paskatino apie 1840 metus prie Varšuvoje, Krokuvos priemiestyje, esančios Šv. Onos (Bernardinų) bažnyčios susiburti rarotinę broliją, kurios tikslas buvo pardavinėjant rarotų pamaldose deginamas žvakes sukaupti lėšų vargšams šelpti, ypač – pirkti šventines dovanas neturtingiems vaikams.
Panašių rarotų papročių būta ir paprastose Lietuvos miestelių bei kaimų bažnytėlėse.
Pasak etnologo prof. Liberto Klimkos:
„Dar neišaušus per kaimą perbėgdavo vaikis su barškuliu, šaukdamas žmones keltis į rarotus. O bažnytkaimyje net būgną mušdavo, jei turėdavo išsaugotą nuo senų laikų, gal nuo karų su totoriais ar švedais. Įsimintinas tas žiemos rytmečio kelias: buvo tikima, kad jei prieš saulei tekant dangus liepsnotų gaisais, ateinantys metai bus negeri, skaudūs žmonėms, pilni visokių nelaimių. O jei saulė tekėdama įnyra į baltus debesėlius, tarsi avelių būrin, metai bus derlūs ir sėkmingi darbams. Šv. Mišioms bažnyčioje būdavo uždegama daug žvakių. Priežodis sako: „Šviesu kaip per rarotas!“ Kai kur žvakes uždegdavo labai iškilmingai, o ypač tas septynias didžiąsias ant pagrindinio altoriaus. Prie altoriaus kunigas prieidavęs lydimas šešių vyrų. Tai du dvariškiai, bajoras, ūkininkas, amatininkas ir samdinys. Zakristijonas iš aliejinės lempelės uždegtą dagtį paduodavo kunigui. Šis uždegdavęs aukščiausiai stovinčią žvakę, papuoštą baltu kaspinu – ji skirta Švč. Mergelei Marijai. Šonines žvakes uždegdavo visi kiti vyrai paeiliui. Tada prabildavę vargonai ir prasidėdavusios rarotų pamaldos.“1
Prieškario ir karo metų advento rarotas Vilniuje savo prisiminimuose įamžino ir lenkų etnografė Maria Znamierowska-Prüfferowa:
„Ankstų rytą prieš saulėtekį žmonės su vaško žvakėmis skuba bažnyčion į iškilmingus rarotus, ypač užsakomus cechų. Altoriai spindi nuo daugybės žvakių. Šv. Jono bažnyčia prisipildžiusi iki kraštų.
Kadaise nuo gruodžio 1 d. iki Kalėdų sekmadieniais prieš saulėtekį būdavo rengiamos pamaldos cechų brolijų, kurios turėjo savo altorius.“
„Iki pastarųjų metų Vilniaus žvejai dar laikėsi savo draugijos, o kartą per metus prieš Kalėdas, advento metu, užsakydavo rarotus už visus žvejus, „kad Ponas Dievas palaimintų darbuotis.“
Iškilmingos pamaldos vykdavo Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Antakalnyje, iš dešinės prie Penkių Viešpaties Jėzaus Žaizdų altoriaus. Per jas žvejai giedodavo suplikacijas ir gulėdavo kryžium.
Seniau žvejai turėjo savo seniūną, kuris penktadienį Užupio turguje pardavus sugautą žuvį rinkdavo pinigus šioms pamaldoms.“2
Kuo ypatingos rarotų Mišios ir kuo jos skiriasi nuo kitų, aukojamų šiuo liturginiu laikotarpiu?
Kituose katalikiškuose kraštuose rarotos prasideda pirmadienį po pirmojo advento sekmadienio ir yra aukojamos nuo pirmadienio iki šeštadienio. Lietuvoje rarotos aukojamos sekmadienio rytais, o kai kur ir kasdien. Siekiant sudaryti galimybę šiose pamaldose dalyvauti kuo daugiau tikinčiųjų, kai kada iš ankstyvų priešaušrio valandų rarotos perkeliamos į vakarą ir aukojamos po saulės laidos. Šv. Mišios prasideda užgesinus bažnyčioje šviesas. Kunigas išeina nešinas Švč. Mergelę Mariją simbolizuojančia degančia rarotine žvake arba uždega šią baltu arba mėlynu kaspinu papuoštą žvakę, stovinčią ant Dievo Gimdytojai skirto altoriaus. Tikintieji rankose laiko degančias žvakes arba žibintus.
Ypatingą ankstyvą rytmetį bažnyčioje tvyrančios tamsos ir joje gausiai vykstant rarotoms spindinčių žvakių kuriamą nuotaiką savo paveiksle „Rarotos“ yra perteikęs ir šventasis Albertas Chmielovskis – vienuolis, 1863 metų sukilimo dalyvis, tapytojas, vienas impresionizmo Lenkijoje pradininkų.
Senais laikais iš atokių kaimų į toli esančiose bažnyčiose vykstančias rarotas išeiti tekdavo labai anksti, todėl žibintai (liktarnos) buvo skirti ir pasišviesti, ir atgrasyti kelyje galinčius pasitaikyti vilkus.
Bažnyčios šviesos per rarotas uždegamos tik skambant Garbės himnui – Gloria in excelsis („Garbė Dievui aukštybėse“). Tuo rarotos taip pat išsiskiria iš kitų advento laikotarpiu aukojamų šv. Mišių, nes jose Garbės himnas praleidžiamas.
Kunigas rarotų metu vilki ne violetinės spalvos, kuri įprasta advento laikotarpiu ir išreiškia susikaupimą bei rimtį, o baltą arnotą, nes ši spalva skelbia džiaugsmą, šviesą ir tyrumą.
Advento ratas arba vainikas
Šiandien įprasta tapusi advento vainiko tradicija yra ne katalikiškos, bet protestantiškos kilmės, kita vertus, joje galima įžvelgti ir ikikrikščioniškas šaknis.
Kadaise pagoniškos germanų gentys viduržiemį vykdavusių apeigų metu uždegdavo iš visžalių augalų šakų supintą ratą, kuris turėjęs simbolizuoti sugrįžtančią saulę.
Paprotyje kiekvieną sekmadienį advento vainike įžiebti po naują žvakę galima ieškoti bendrumo ir su žydų tradicija Chanukos švenčių metu kasdien uždegti naują žvakę specialioje žvakidėje, vadinamoje chanukija. Šis paprotys primena Šventajame Rašte – Išėjimo knygoje – minimą šventyklos žvakidę – menorą, kurią nukaldinti Dievas pavedęs Mozei.
Krikščioniškoji advento vainiko, o tiksliau veikiausiai reikėtų sakyti – advento rato, tradicija atkeliavusi iš Vokietijos uostamiesčio Hamburgo. Evangelikų pastorius ir mokytojas Johannas Heinrichas Wichernas, vadovavęs našlaičių prieglaudai-mokyklai, 1839 metais pirmąjį advento sekmadienį įžiebė žvakelę, pritvirtintą prie dviejų metrų skermens medinio rato. Vėliau jo auklėtiniai kasdien iki pat Kūčių uždegdavo po vieną naują žvakelę ir prie degančių žvakių rato rinkdavosi giedoti giesmes bei melstis.
Iš padžių eglių šakelėmis advento metu buvo puošiamos namų sienos, o nuo 1851 metų jomis imta dabinti ir medinį ratą, ant kurio statytos žvakės. Daugelyje Vokietijos miestų aikščių ir šiandien advento laikotarpiu galima pamatyti didžiulius advento vainikus su 24 žvakėmis. Ilgainiui ši tradicija persikėlė į namus, kur 24 žvakes pakeitė keturios. Kiekvieną iš keturių advento sekmadienių vainike įžiebiama po vieną naują žvakę.
Ką simbolizuoja advento vainikas? Apskritimas nuo senų laikų yra amžinumo ir vienybės ženklas, reiškiantis negęstančią saulę, jos metinį ciklą, o kartu ir Kristaus, kaip Amžinojo Dievo, susivienijusio su žmonija per Įsikūnijimą, paslaptį. Vainikas primena ištikimybės ženklą – žiedą – ir liudija Dievo ištikimybę savo pažadams atsiųsti Išganytoją – Mesiją. Nuo antikos laikų vainikas – karaliavimo ir pergalės ženklas. Senovės Graikijoje ir Romoje laurų vainikai buvo dedami ant olimpinių žaidynių arba karų nugalėtojų galvų, todėl advento vainikas skelbia, kad laukiamasis Mesijas yra Karalius, savo šviesa nugalėsiantis nuodėmės tamsą.
Visžalės eglės arba pušies šakos, kuriomis puošiamas vainikas, išreiškia nesibaigiančio amžinojo gyvenimo viltį, o kartu primena iškilmingą Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, kur jį žmonės sutiko kaip Karalių ir Išganytoją, po kojų klodami žalias palmių šakas. Gruodžio 7 d., minint šv. Ambraziejų, šis iškilmingas Jėzaus įžengimas į Jeruzalę taip pat yra prisimenamas liturgijoje skaitomame Dievo žodyje.
Skirtingose Europos šalyse esame įvairių su advento vainiku susijusių tradicijų. Anglijoje vienas vainikas kabinamas ant įėjimo į namus durų, o antras pastatomas kambaryje, kuriame paprastai valgoma. Danijoje yra pinamas iš eglių šakelių ir būtinai puošiamas baltomis žvakėmis bei raudonos spalvos vaisiais (dažniausiai obuoliais). Vokietijoje įprasta vainiką papuošti eglutės žaisliukais.
Skirtingose šalyse skiriasi ir žvakių, kurios įžiebiamos advento vainike, spalvos. Anglijoje tai paprastai raudonos spalvos žvakės, nes raudona spalva apskritai siejama su Kalėdų šventėmis ir išreiškia Mesijo laukimo džiaugsmą. XX amžiaus antrajame dešimtmetyje advento vainiko pynimo papročiui iš protestantiškų šiaurinių žemių pasiekus katalikiškas pietinės Vokietijos žemes, ilgainiui pakito ir žvakių, kuriomis puošiamas vainikas, spalvos.
Katalikai advento vainiką paprastai puošia trimis violetinės ir viena rožinės spalvos žvake. Žinia, violetinė spalva yra liturginė advento laikotarpio spalva, reiškianti susikaupimą, rimtį, atgailą. Kunigas šv. Mišių metu dėvi violetinį arnotą, išskyrus rarotas, kai vilkimas baltos spalvos arnotas.
Rožinės spalvos žvakė uždegama trečiąjį iš eilės advento sekmadienį, kuris vadinamas Džiaugsmo sekmadieniu, arba Gaudete. Toks sekmadienio pavadinimas taip pat kyla iš šv. Mišių įžangos (Introitus) žodžių: Gaudete in Domino semper: iterum dico, gaudete. Tai apaštalo Pauliaus paraginimas iš laiško filipiečiams: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! Viešpats yra arti!“ (Fil. 4, 4-5). Džiaugsmo sekmadienį kunigas vilki išskirtinį – rožinės spalvos – arnotą, kuris katalikų liturgijoje imtas naudoti baroko laikotarpiu ir užsivelkamas tik du kartus per metus – trečiąjį advento ir ketvirtąjį gavėnios sekmadienį, vadinamą Laetare (nuo šv. Mišių Introitus žodžių: Laetare, Ierusalem – „Linksminkis, Jeruzale!“).
Pastarasis gavėnios sekmadienis taip yra pavadintas todėl, kad 40 dienų trunkantį gavėnios pasninką popiežius Inocentas IV nustatė tik 1248 metais. Prieš tai Laetare buvo paskutinis sekmadienis prieš prasidedant griežtos atgailos ir pasninko laikotarpiui. Taip kaip advento laikotarpiu rožinė liturginių apdarų spalva reiškia džiaugsmingą Kristaus atėjimo laukimą, taip gavėnios metu – viltį laukiant Kristaus Prisikėlimo.
Kiekviena iš keturis advento sekmadienius simbolizuojančių žvakių turi savo pavadinimus. Pirmąjį advento sekmadienį uždegama Pranašų žvakė, reiškianti Viltį ir primenanti apie Senojo Testamento pranašų lauktą ir pranašautą Jėzaus atėjimą. Antrąjį sekmadienį įžiebiama Betliejaus žvakė, bylojanti apie Tikėjimą ir primenanti Marijos ir Juozapo kelionę į Betliejų, kurios sunkumus įveikti padėjo vien pasitikėjimas Dievu. Trečioji – Piemenėlių – žvakė uždegama Džiaugsmo sekmadienį ir primenanti, kad Kristaus Užgimimo džiaugsmą pirmieji patyrė paprasti Betliejaus apylinkių piemenys. Ketvirtąjį advento sekmadienį sušvinta ramybę reiškianti Angelų žvakė. Ji pimena žinią, kurią perteikia Kalėdų naktį skambanti angelų giesmė: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms!“.
Kai kada advento vainikai puošiami ne keturiomis, o penkiomis žvakėmis. Penktoji žvakė, statoma vainiko viduryje ir uždegama Šv. Kalėdų dieną, paprastai yra baltos spalvos ir simbolizuoja be nuodėmės pradėtąją Švč. Mergelę Mariją ir jos pagimdytą Išganytoją Kristų – Pasaulio Šviesą. Rytų (graikų) apeigų katalikai advento vainikus puošia netgi šešiomis žvakėmis, nes pagal Rytų krikščionybės tradiciją, atgailos ir susikaupimo laikas prieš Kalėdas trunka ilgiau nei Vakarų krikščionių ir tęsiasi 40 dienų, todėl šiame laikotarpyje yra ne keturi, o šeši sekmadieniai.
Advento kalendorius
Advento kalendoriaus ištakos glūdi kadaise gyvavusiame sename paprotyje, pradedant laukti švenčių, gruodžio 1 dieną ant durų staktos kreida pažymėti brūkšnelį, o vėliau kasdien pridėti dar po vieną ir taip – iki pat šv. Kalėdų. Ilgainiui atsirado ir paprotys 24 žvakeles, kuriomis buvo apšviečiamas adventinis vainikas, pakeisti maišeliais su smulkiomis dovanėlėmis-staigmenomis. Pirmieji spausdinti advento kalendoriai, 1902 m. ir 1908 m. išleisti Vokietijoje – Hamburge ir Miunchene, iš tolo nepriminė šiuolaikinių ir buvo laikrodžio formos.
Šiandien įprasto adventinio kalendoriaus su 24 jame įspaustais langeliais su datomis autoriumi laikomas Gerhardas Langas (1881–1974), tokį kalendorių sukūręs 1904 metais. Pardavimui šio pavidalo advento kalendoriai, kuriuos iliustravo Ernstas Kepleris, imti leisti 1908 metais. Iš pradžių jie vadinti ne advento, o šv. Mikalojaus kalendoriais, nes dažniausiai būdavo įteikiami šio šventojo dieną – gruodžio 6-ąją, kai Vokietijoje ir daugelyje kitų kaimyninių kraštų gaunamos pirmosios šventinės dovanos. Apie 1926 metus į advento kalendoriaus langelius imtos dėti šokolado plytelės. Taip atsirado šiandien populiarus ir vaikų itin mėgstamas adventinis atributas.
Rytų krikščionių tradicijos, susijusios su šv. Kalėdų laukimu
Rytų krikščionių tradicijoje laikotarpis prieš šv. Kalėdas vadinamas Pilypo pasninku (Рожде́ственский пост, Фили́ппов пост, Фили́пповки), yra ilgesnis nei Romos katalikų ar protestantų adventas ir trunka, kaip ir mūsų gavėnia prieš šv. Velykas, 40 dienų. Tuo prisimenamas Senojo Testamento knygose aprašytas keturiasdešimt metų trukęs Mozės vedamos išrinktosios tautos klajojimas dykumoje pakeliui į Pažadėtąją Žemę. Šis laikotarpis, nustatytas 1160 metais Konstantinopolio bažnytiniame susirinkime, prasideda lapkričio 28 d. (pagal Julijaus kalendorių – lapkričio 14 d.), t. y. po šv. apaštalo Pilypo šventės, davusios šiam laikotarpiui pavadinimą, ir trunka iki sausio 6 d., t. y. Šventojo Vakaro arba Kūčių.
Rytų krikščionių tradijoje šv. Kalėdų laukimas nėra susijęs su tokiais išraiškingais išoriniais ženklais kaip katalikų rarotos ar protestantų advento vainikas, didžiausias dėmesys skiriamas maldai, atgailai, rimčiai ir vidiniam susikaupimui. Šiuo laikotarpiu – gruodžio 4 d. – stačiatikiai ypatingą dėmesį skiria Dievo Motinos Įvesdinimo į Šventyklą (švč. Mergelės Marijos Paaukojimo) šventei, kuri pagal Romos katalikų (Grigaliaus) kalendorių minima lapkričio 21 d.
Tuo pabrėžiamas ypatingas Dievo Motinos vaidmuo dieviškajame žmonijos Išganymo plane ir Viešpaties pažadų, duotų išrinktajai Izraelio tautai, įvykdyme. Vis raiškiau apie netrukus ateisiantį Išganytoją liturgijoje prabylama likus keletui savaičių iki šv. Kalėdų. Ypač svarbios yra dvi paskutinės savaitės iki šv. Kalėdų, vadinamos Šventųjų Protėvių ir Šventųjų Tėvų. Per šias savaites yra prisimenamos visos svarbiausios Senojo Testamento figūros: nuo Nojaus, Abraomo, Mozės iki pranašų. Tuo siekiama priminti Išganymo istorijos nuoseklumą ir Dievo žmonijai nuo amžių duotų pažadų išsipildymą. Liturginiuose tekstuose šiomis savaitėmis minima ir daugybė Senojo Testamento moterų: Abraomo žmona Sara, Estera, Judita, pranašės Debora, Rachelė, Rebeka ir Rūta.
Advento šventės ir šventieji
Advento laikotarpiu Romos katalikų bažnyčios liturginiame kalendoriuje nestinga Švč. Mergelei Marijai skirtų švenčių. 1854 m. gruodžio 8 d. popiežiui Pijui IX paskelbus dogmą, kad Mergelė Marija Dievo malonės veikimu nuo pat pradėjimo buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės, gruodžio 8 d. švenčiamas Švč. Mergelės Marijos Nekaltas Prasidėjimas. Viena gražiausių ir itin mėgtų katalikų pamaldumo formų buvo ir išlieka – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo valandos. Ypač advento metu, ankstyvą sekmadienio rytmetį, paprastai giedamos adynos, arba Marijos valandos.
Advento laikotarpiu minima ir nemažai tiek Vakarų, tiek Rytų krikščionių ypač gerbiamų šventųjų.
Katalikai gruodžio 6 d., o stačiatikiai gruodžio 19 d. mini šv. Mikalojų. Pastarieji su šiuo šventuoju sieja gausius stebuklus, ir todėl Rytų krikščionių tradicijoje jis vadinamas Mikalojumi Stebukladariu.
Pasak tradicijos, Mikalojaus tėvai, anksti mirę kilmingi ir pasiturintys krikščionys, sūnų auklėjo krikščioniškai, supažindino su Šventuoju Raštu. Paveldėjęs tėvų turtą, Mikalojus nusprendė jį paskirti neturtingiesiems miestelėnams ir, naktimis vaikščiodamas miestelio gatvėmis, dovanas permesdavo per tvorą.
Dar viena su šv. Mikalojumi susijusių legendų byloja, kad, būdamas jaunas ir prieš tapdamas vyskupu, Mikalojus turėjęs turtingą kaimyną, pašiepdavusį Mikalojų dėl jo pamaldumo. Dievas kaimyną nubaudė ir šis netekęs viso savo sukaupto turto, o turėjęs tris dukteris, kurių be kraičio niekas nebenorėjo imti į žmonas. Mikalojus, prisidengęs nakties tamsa, pro langą įmesdavęs pinigų, kurie buvo skirti merginų kraičiui. Taip kaimynas ištekino dvi dukteris, o panūdęs sužinoti, iš kur atsirandantys paslaptingi pinigai ir visą naktį paslapčia budėjęs, įsitikino, kad juos atnešantis anksčiau jo pašieptas Mikalojus.
Dėl šių legendų šv. Mikalojus tapo šiuolaikinio Kalėdų Senelio prototipu, o daugelyje šalių jį atstoja. Gruodžio 6 d. – jo šventės dieną – vaikai gauna pirmąsias Kalėdų dovanas. Šv. Mikalojus, be kita ko, yra ir Kauno miesto globėjas.
Įpusėjus gruodžiui tekėdama saulė jau beveik nustojo slinkti į pietryčius, o nuo gruodžio 13 d. diena nebetrumpėja. Tądien minima šv. Liucijos, arba Šviesos, diena. Šv. Liucijos – vienos iš krikščionių kankinių – vardas būtent ir kildinamas iš lotyniško žodžio lux, reiškiančio šviesą. Ypač iškilmingai Šv. Liucija minima Švedijoje. Tądien mergaitės apsivelka baltas sukneles, o galvas pasipuošia degančių žvakių vainikais. Tuo siekiama priminti, kad šventoji Liucija buvo III amžiuje, kai krikščionys ypač kentė nuo Romos imperatoriaus Diokleciano persekiojimų, gyvenusi kankinė.
Legenda byloja, kad Liucija atnešdavusi maistą ir teikdavusi pagalbą Romos katakombose besirenkantiems krikščionims. Kad į rankas galėtų suimti kuo daugiau maisto, kelią per tamsius katakombų koridorius šventoji pasišviesdavusi ant galvos užsidėdama degančių žvakių vainiką...
***
Pradedant laukti šv. Kalėdų, noriu pasidalinti advento aprašymu iš Lietuvos bajorų ir didikų giminės atstovės Stefanijos Romerytės (Stefania Romer) prisiminimų. Autorė, kurios senelė iš tėvo pusės buvo žymaus Lietuvos teisininko Mykolo Romerio sesuo, dalį savo vaikystės praleido Romerių dvare Bagdoniškyje (Rokiškio r.), o, senelei mirus, persikėlė į motinos gimtinę Šašių kaime netoli Babtų (Kauno r.). Anuos laikus ir mena šis paprastas, tikras ir jautrus pasakojimas apie tylaus džiugesio kupiną šv. Kalėdų laukimą – adventą 3:
„Likus dviems savaitėms iki švenčių, mama atnešdavo dėžutę su eglutės žaisliukais. Peržiūrėdavo senus žaisliukus ir tardavomės, ką dar reikėtų padaryti. Gruodį žiemos vakarai būdavo ilgi, didžiajame kambaryje ant stalo būdavo statoma lempa ant aukštos kojelės, padedama spalvoto popieriaus, klijų, žirklutės ir prasidėdavo malonus darbas. Pirktinių žaisliukų buvo labai mažai, nes jie buvo brangūs. Pamenu, kaip kartą mamytė nupirko du stiklinius paukštukus. Buvo gražūs, spalvoti, su iš standaus sidabrinio atspalvio audinio pagamintomis uodegėlėmis. Gulėdavo dėžutėje, įsukti į vatą ir buvo didelis lobis. Bet didžioji dalis žaisliukų buvo pasigaminama namuose.
Kol buvau visai maža, tik klijuodavau girliandas iš įvairiaspalvių blizgaus popieriaus juostelių. Vėliau susigalvodavau įvairiausių žaisliukų: krepšelius iš šiaudų ir popieriaus, lėlytes iš spalvotų audinio skiaučių, iš tuščiavidurių, „išpūstų“ kiaušinių pagamintas galvutes juokingais veideliais, su įvairiomis skrybėlaitėmis, žvaigždutes, gėlytes.
Tėvelis darydavo labai gražius žaisliukus iš balto vatmano popieriaus: iškarpydavo visokius žvėrelius, žuvytes, paukštelius ir išpiešdavo vandeniniais dažais. 4 Taip pat darydavome girliandas iš šiaudų, įvairių spalvų gofruoto popieriaus. Be žaisliukų, ant eglutės buvo kabinami ir raudonšoniai obuoliukai, vadinami „pepinkomis“. Turėjome jų savo sode ir laikydavome iki Kalėdų. Būdavo ne tik gražūs, bet ir gardūs – sultingi, specifinio aromato.
Namuose nebuvo nei pernelyg šilta, nei pernelyg sausa, todėl jie galėdavo ilgai kabėti. Dar kabindavome saldainius ir meduolius. Prieš Kalėdas būdavo pardavinėjami dideli plokšti saldainiai, susukti į spalvotus popierėlius su priklijuotais angeliukų, žvėrelių, gėlių paveikslėliais. O kaip juos mėgdavo vaikai! Graikinius riešutus dažydavome aukso ar sidabro spalvos dažais arba įsukdavome į sidabrinę foliją ir kabindavome ant siūlo arba iš sukarpyto įvairių spalvų – rausvo, mėlyno, žalio gofruoto popieriaus pagamintuose tinkleliuose. Mama taip pat pirkdavo žvakelių ir šaltųjų ugnių.
(...) o virš stalo kabėdavo iš „plotkelio“ išpjauta Betliejaus žvaigždė...“
1Cituota iš „Tradiciniai Advento papročiai“.
2 Maria Znamierowska-Prüfferowa „Vilnius, miestas arčiausia širdies“. Vilnius: „Alma littera“, 2009 m., p. 139, 140, 257, 258.
3Iš: Stefania Romer „Wspomnienia“. Vilnius: „Scripta manent“, 2008 m., p. 118, 119.
4Autorės tėvas – Steponas Romeris (Stefan Romer) buvo dailininkas, studijavo dailę Prahoje. Didžioji dalis jo kūrybinio palikimo žuvo karo metu. Palaidotas naujosiose Babtų kapinėse.
