Prasideda adventas. Savo pamąstymais apie advento laikotarpį su „Būdo žemaičių“ skaitytojais sutiko pasidalinti prof. Libertas Klimka.
Gruodis senovėje vadintas siekiu – tai vardas tryliktojo mėnesio, kuris kitados buvo pridedamas keliamaisiais metais, derinant saulės ir mėnulio ciklus. Kaimo žmogui ilgus gruodžio vakarus užpildydavo didžiosios žiemos šventės, šv. Kalėdų laukimas. Adventas – susikaupimo, dvasios ir kūno apsivalymo periodas, kuriuo prasideda bažnytinių švenčių – liturginiai metai.
Žiemos šventės – neskubios
Tautiniai papročiai tarsi savaime įsiterpė į adventą. Mat senų senovėje žmogus, vadovaudamasis mitine galvosena, manydavo, kad tai piktosios žiemos jėgos nužudo augmeniją, įkalina saulę, tad reikia imtis maginių veiksmų – apeigomis sukurti Visatą iš naujo, ir laikas vėl pradės tekėti, vėl sugrįš saulutė ir suvešės augmenija. Tradicinėse gruodžio mėnesio lietuvių šventėse išliko nemaža senųjų tikėjimų reliktų. Tai liudija ir švenčių pobūdis – jos neskubios, trunkančios keletą dienų, reikalaujančios ilgo pasirengimo, nes gaminami ypatingi valgiai, persirengėlių kaukės, puošiami namai. Žiemos šventėse tariamai bendraujama su protėvių vėlėmis, tuo siekiant numatyti ateitį, būsimų darbų sėkmę, ateinančių metų derlių. Senoliai sakydavo, kad gruodžio orai yra lemiantys visus ateinančius metus. Jei gausu sniego, bus geras vasarojus, jei daug saulėtų dienų – užderės daržovės, jei šalta – vasara bus karšta, su perkūnijomis, jei drėgna – gražiai žydės rugiai.
Užsilikę darbai
Iš didesnių darbų seniau valstiečiams gruodį būdavo likęs linamynis; na, dar ir meitėlį reikėdavę paskersti. Skerstuvėms svarbu parinkti tinkamą metą. Geriausias – mėnulio pilnatis arba priešpilnis. Sakoma, kad tuomet verdama mėsa pučiasi, būna minkšta ir skani, o ne laiku paskerstos kiaulės mėsa susitraukia kaip naginė. Jei darbas atliekamas penktadienį, tai mėsa gerai laikysis, nes ir kirmėlėms pasninkas. Iš kiaulės kasos išvaizdos galima spėti, kokia bus žiema. Jei kasos pradžia stora, tai pirmoji žiemos pusė bus rūsti.
Vakarotuvės advento laikotarpiu
Bedirbant kartu būdavo pagiedamos adventinės giesmės. Dzūkuose papročiai leisdavo ir padainuoti. Čia išliko labai senoviškų advento dainų, kuriose galbūt glūdi netgi akmens amžiaus laikmečio atmintis. Joms būdingi priedainiai su žodžiais „leliumai“, „aleliuma loda“, „leliumoj“, „aleliuma rūta“. Ir dainose sakoma, kad pasaulį sukūrė trys kibirkštėlės, iškritusios nuo stebuklingo kriaušės medžio, o saulę ant savo devyniašakių ragų atneš elnias. Jaunimas bevakarodamas ir žaidimų pažaisdavo, ratelius eidavo; tik viskas santūriau, lėčiau, labiau primindavo apeigas, o ne linksmybes.
Advento metu nevalia
Būdinga, kad yra draudžiamų darbų, ypač susijusių su sukimo judesiu: negalima verpti, malti girnomis ir t. t. Matyt, taip buvo vengiama sutrikdyti natūralią gamtos ciklo eigą, saulutės grįžimą. Sakydavo, kad negalima kirpti avelių, antraip jų vėlesnė vilna visai susigadintų, būtų trumpa ir šiurkšti. O kirpusi mergina gautų vyrą tikrą tinginį, ne kitokie būtų ir jų vaikai. Žemaičių moterys pūkinių pagalvių advente vengdavo pilti – vasarą varnos žąsyčius iškapos, vanagai juos išnešios. Advente niekas nevažiuodavo į mišką nei malkauti, nei statyboms medienos ruošti. Manyta, kad advente kirstų malkų liepsna galinti su baisiausiu trenksmu išlėkti pro kaminą. Suręstą iš tokių sienojų namą lankančios dvasios; jos vaitojančios naktimis. Šiame paprotyje dvelkteli labai jau senoviškais tikėjimais apie vėlių buvimą medžiuose, prieš joms iškeliaujant į mirusiųjų šalį, dausas.
Adventas – šv. Kalėdų laukimas
Vakarų Lietuvoje buvo žinomas gražus adventinis paprotys vakarieniauti ant stalo padėjus vainikėlį, kuriame uždegama žvakė. Po savaitės ten turėtų degti jau dvi žvakės, dar po kitos – trys. Suplevens keturios liepsnelės – tai jau ir šv. Kalėdos! Taip sukuriama nepakartojama jų laukimo nuotaika. Advento vakarai apskritai būdavę kaimo žmonių pabuvimai kartu, dirbant kokius neskubius, o ir nesunkius darbus: verpiant, plunksnas plėšant, taisant pakinktus. Ypač tam laikui pritinka tinklus megzti – bus „laimūs“, nes susideda iš kryžiukų. Su pasilinksminimais baigta; priežodis sako: „Šventas Andriejus striūnas nutrauko.“ Mat dažnai advento pradžia sutampa su Šv. Andriejaus atlaidais, lapkričio 30-ąja. Nuo tada bažnyčioje nebetuokiama, tad ir piršlybos liaujasi.
„Šviesu kaip per rarotas!“
Advento sekmadieniais bažnyčiose vyksta ankstyvosios šv. Mišios, kaimo žmonių vadintos rarotais arba rarotinėmis pamaldomis, skiriamoms Švč. Mergelės Marijos garbei. Pavadinimas kilęs nuo lotyniškos giesmės pirmųjų žodžių „Rorare coelum“ (rasokite, dangūs). Dar neišaušus per kaimą perbėgdavo vaikis su barškuliu, šaukdamas žmones keltis į rarotus. O bažnytkaimyje net būgną mušdavo, jei turėdavo išsaugotą nuo senų laikų, gal nuo karų su totoriais ar švedais. Įsimintinas tas žiemos rytmečio kelias: buvo tikima, kad jei prieš saulei tekant dangus liepsnotų gaisais, ateinantys metai bus negeri, skaudūs žmonėms, pilni visokių nelaimių. O jei saulė tekėdama įnyra į baltus debesėlius, tarsi avelių būrin, metai bus derlūs ir sėkmingi darbams. Šv. Mišioms bažnyčioje būdavo uždegama daug žvakių. Priežodis sako: „Šviesu kaip per rarotas!“ Kai kur žvakes uždegdavo labai iškilmingai, o ypač tas septynias didžiąsias ant pagrindinio altoriaus. Prie altoriaus kunigas prieidavęs lydimas šešių vyrų. Tai du dvariškiai, bajoras, ūkininkas, amatininkas ir samdinys. Zakristijonas iš aliejinės lempelės uždegtą dagtį paduodavo kunigui. Šis uždegdavęs aukščiausiai stovinčią žvakę, papuoštą baltu kaspinu – ji skirta Švč. Mergelei Marijai. Šonines žvakes uždegdavo visi kiti vyrai paeiliui. Tada prabildavę vargonai ir prasidėdavusios rarotų pamaldos.
Gruodis – ir šventinių turgų metas
Įdomių būta advento turgų šiaurinėje Lietuvos dalyje. Jie vykdavo kas savaitę ir buvo vadinami taip: šeškaturgis, skaistaturgis, saldaturgis. Pirmajame prekiauta šiltais rūbais, kailinukais, mezginiais: pirštinėmis ir šalikais; žodžiu, viskuo, kas gins nuo žiemos speigų. Iš kur toks keistas prekymečio vardas? Mat samdiniai, parėję kalėdinių atostogų, rimto darbo nenusitverdami, gaudydavo šeškus: ir užsiėmimas, ir šiokia tokia nauda. Jų pelenais išdžiovintus kailiukus parduodavo – vis koks pinigėlis švenčių linksmybėms. Skaistaturgis – dovanų mugė. Bernas iš savo uždarbio mieliausiajai pirkdavo skarelę, karolius, kaspinus. Sau – kepurę, žiebtuvėlį, „cigarnyčią“, lenktinį peiliuką. Juk metų uždarbis „kišenę plėšia“!Paskutinysis turgus prieš didžiąsias šventes – saldusis. Todėl, kad ten galima rasti visa, ko dar reiks šventiniam stalui. Kūčioms – medaus, spanguolių, aguonų, džiovintų grybų. Ir kalėdinę žąsį ar pusę kiaulės galvos…
Saulėgrįžos laukimas
Įpusėjus gruodžiui galima pastebėti, kad tekėdama saulė jau beveik nustojo slinkti į pietryčius. O nuo Šviesos dienos, šv. Liucijos, gruodžio 13-osios, vakarai nebetrumpėja. Dabar porai savaičių ji tarsi stabtelės horizonte, po to prasidės jos kelionė atgalios, į ilgesnįjį šviesų paros metą. Taip sulauksime žiemos saulėgrįžos; pagal astronominį kalendorių šiemet tai gruodžio 21-oji, tačiau kaip šventė daugelio kraštų ir tautų kalendoriuose saulėgrįža švenčiama, kaip žinoma, vėliau – gruodžio 25 dieną tarsi įsitikinus, kad diena tikrai jau nebetrumpės. Krikščionių kraštuose – tai šv. Kalėdos, iškiliai pažymimos nuo IV a. kaip kūdikėlio Jėzaus gimimo diena. Kristus – krikščioniškajam pasauliui patekėjusi saulė! Šis palyginimas sutapdino žiemos saulėgrįžą su Išganytojo atėjimo į mūsų pasaulį data. Katalikams adventas (ad ventum – lotyniškai „prieš atėjimą“) prasideda ketvirtąjį sekmadienį prieš šv. Kalėdas. 567 m. Bažnyčia oficialiu raštu išleido įsaką vienuoliams pasninkauti kiekvieną gruodžio dieną. Adventas – dvasinio pasirengimo sutikti šventąsias Kalėdas metas, brandinant viltį, kad pasaulis taps geresnis ir teisingesnis…
