Lapkričio pradžia skirta mirusiųjų minėjimui ir pagerbimui. Lapkričio 1-oji – Visų Šventųjų šventė. Diena, prilygstanti pirmajai Velykų dienai, tačiau, anot dvasininkų, daugelis ją praleidžia kapinėse. Lakričio 2-oji – Vėlinės, kai lankomi mirusiųjų kapai. Visuomenėje dažnai šios dienos painiojamos.
Jautriai ir sąmoningai išgyventi savo tikėjimą mirties perspektyvoje kviečiame kartu su kunigu Ričardu Doveika.
Labai svarbu išgirsti, kaip mūsų protėviai išgyveno savo santykius su anapusine tikrove. Kaip ir krikščionybė, kuri vėliau atėjo į mūsų kraštą. Dabar lietuvių tauta ir Lietuva ne vieną šimtmetį gyvena krikščioniškąja patirtimi. Vėlinių šventė parodo nenutrūkstamą giją išliekančio žmogiškojo asmens, nes tiek mūsų protėviai, tiek mes, krikščionys katalikai, pagerbiame žmogiškąjį asmenį. Ir atsidengia tikėjimas ne tik anapusine tikrove. Mes tikime, kad Dievas sukūrė dvasinių būtybių pasaulį, antgamtinį pasaulį. O šalia jo yra ir mūsų, t. y. medžiaginis pasaulis.
Pagal Katalikų tikėjimą Vėlinės minimos daugiau nei keletą dienų. Švenčiame aštuondienį. Anksčiau mirusiųjų pagerbimas prasidėdavo lapkričio 2-ąją ir tęsdavosi aštuonias dienas. Ir dabar aštuonias dienas tikintys žmonės kviečiami lankyti kapus, melstis už mirusiuosius, rinktis šventovėse. Visas aštuonias dienas po bažnyčios apeigų vyksta Vėlinių procesija: einama į kapines keturis kartus sustojant ir meldžiantis už mirusius artimuosius, arba pačioje bažnyčioje apmąstomi tie keturi stabtelėjimai. Vėlinės yra labai ryški šventė ir katalikų minima tikrai ne vieną dieną.
Švenčiame ne vien prisiminimą mirusio žmogaus, kuris tapo istorija ir kurį mums primena nuotraukos, vaikai, anūkai, visas mūsų genealoginis medis. Švenčiame ir tą žmogaus gyvenimą, kuris toliau tęsiasi Dievo akivaizdoje. Mums ypač svarbu, kad išlaikomas vientisumas žmogiškojo asmens ir suvokimo, kad siela atsiskiria nuo kūno. Tikėjimas moko, kad kūnas turi pereiti iš pradžių žemiškąją, o vėliau ir sunykimo patirtį. Šventajame Rašte rašoma, kad žmogaus kūnas turi būti apvilktas nemarumu, negendamumu tam, kad būtų vėliau prikeltas ir sudvasintas. Katalikai tai savo tikėjimu švenčia, išpažįsta ir liudija.
Šventasis yra žmogus, perėjęs gyvenimo kelią, sukaupęs gerų darbų kraitę ir peržengęs tą didįjį nepatogumą: mirties slenkstį, kuris mums skirtas Dievo kaip nuodėmės pasekmė. Matantis Dievą žmogus yra toje tobuloje būsenoje, kurioje kiekvienas tampa šventuoju. Būti pašauktu šventuoju yra viso žemiško gyvenimo tikslas ir galutinė tikrovė. Tai nėra tik tas kanoninis šventumas, kuris paskelbiamas kaip pavyzdys, žmogaus ir tampančiojo šventuoju. Taip pat pagerbiame šimtus milijonų žmonių, kurie amžinybėje mato Dievą, ir mes švenčiame jų, kaip šventųjų, iškilmes.
Senosiose ortodoksų ikonose galima pamatyti šventųjų ne tik su apvalia aureole, bet ir su kvadratine. Apvali aureolė – mirusio šventojo aureolė, o kvadratinė aureolė rodo gyvo šventojo spindėjimą. Krikščionys švenčia šventųjų krikščionių bendravimą nuo pirmųjų krikščionybės metų. Tada jie vienas kitą net vadino šventaisiais.
Kartais suprantama, kad Lapkričio 1-oji yra Mirusiųjų pagerbimo diena, bet tai neteisinga nuomonė. Mes pagerbiame ir mirusiuosius, ir kapus, ir iš čia visa Katalikų bažnyčios teologija apie žmogaus kūną, jo svarbą, Šventosios Dvasios buvimą. Bet Lapkričio 1-oji yra ir triumfo diena, kai dėkojame Dievui ir džiaugiamės už tuos, kurie gyvena Dievo akivaizdoje kartu prisimindami šventųjų paskelbtus gyvenimus, kurie atskleidžia daug galimybių, kelių, kuriais Dievas veda kiekvieno iš mūsų asmeninį gyvenimą į asmeninio šventumo atsidengimą, peržengus gyvenimo ir mirties slenkstį.
Ir Katalikų bažnyčia iš pradžių ne vien tik šią dieną skyrė mirusiesiems pagerbti, bet, kai formavosi katalikiškų švenčių kalendorius, buvo suvokta, kad visos šios svarbios datos turėtų tapti nedarbo dienomis, ko, žinoma, negalėtų būti, nes kada nors žmogus juk turi ir dirbti, todėl ir buvo pasirinkta tik keletas dienų, kad žmogus apmąstytų jų svarbą, suderintų anapusinės ir žemiškosios tikrovės patirtį.
Tikintis žmogus liturginio, religinio gyvenimo metų ciklą užbaigia supratimu, kad viskas ir čia, ir anapus yra Kristaus, kaip Visatos Valdovo, delnuose. Bažnyčioje liturginiai metai prasideda pirmąjį Advento sekmadienį. Lapkričio pabaiga yra krikščionių bažnyčios Naujieji metai.
Per Vėlines katalikas susitinka su mirusiojo asmeniu, bet ne su jo vėle. Tai kasdienybės patirtis. Kadangi žmogus yra socialinė asmenybė, jame atsispindi bendruomenės ir šeimos patirtis, todėl yra tos kelios dienos per metus, išskirtinės dienos, kai aktyvi gyvųjų krikščionių bendruomenė renkasi į savo šventoves ir prie savo artimųjų kapų ir meldžiasi. Išgyvena tą asmeninį maldos santykį su amžinybe ir esančiu žmogumi. Tai ir yra tos bendrystės liudijimas, nes visi esame paženklinti tos pačios patirties: netekties, gedulo, liūdesio, bet drauge vilties, tikėjimo ir maldos. Tomis dienomis mes tampame dar labiau šeimos ryšiais susietomis bendruomenėmis.
Taip, nes tai yra visos šeimos genealoginio medžio diena. Diena, kai mes esame pakviesti ne tik pagerbti ir atminti, bet ir įsigilinti į savo artimųjų gyvenimą, pasidalyti tuo, kas buvo jų gyvenime geriausia, ir savo egzistavimu, buvimu toliau pateisinti jų gyvenimą, nes Vėlinės atidengia mūsų dėkingumą. Dėkojame tiems žmonėms, kurie gyveno vakar, už tai, kad mes galime jų dėka gyventi šiandien.
Ne tik apmąstome, bet ir meldžiamės. Būtent malda palaikome tą mūsų bendrystės ryšį, prašome Dievo ir savo artimųjų pagalbos, užtarimo, globos, nes žinome: dangui rūpi, kuo gyvena žemė. Ir mūsų mirę artimieji, esantys amžinybėje, tikrai kelia užtarimo ranką Dievo akivaizdoje už mus, gyvuosius.
Katalikų bažnyčia nepasisako prieš palaikų kremavimą, jeigu, žinoma, žmogus kremavimu neišreiškia Dievo, prisikėlimo idėjos atmetimo. Tada žmogus gali būti kremuotas. Bet Katalikų bažnyčia nepripažįsta kremuotų palaikų išbarstymo ant žemės ar ant vandens paviršiaus. Žmogus, kaip asmuo, privalo turėti savo pagerbimo, palaidojimo vietą, nes žmogus – tai asmuo, kuris yra pašauktas prisikelti kūnu.
Tai irgi yra vieta, nors ir jūrų gelmėse. O pirmieji krikščionys buvo nukankinti ir gyvūnų suėsti. Ir nebuvo ten jokių kapų. Urna su palaikais taip pat privalo turėti amžinąją poilsio vietą. Jos laikymo namuose Bažnyčia netraktuoja kaip palaidojimo.
Urna su mirusiojo pelenais nėra papuošalas ir nėra daiktas, kurį galima laikyti namuose prie židinio ar sekcijoje.
Žmogus turi turėti palaidojimo vietą. Yra tautų, kurie iš tų palaikų padaro amuletus ir nešioja. Pagal Krikščioniškos bažnyčios kanonus tai negerai.
Aplankę kapą grįžtame gyventi toliau, todėl būtina saugoti vienam kitą bei palaikyti gyvenime.
Kaip aš matau, ir protėviai, ir mes, krikščionys, pagerbdami mirusiuosius, švenčiame to žmogaus, kuris gyveno su mumis ir dirbo, gyvenimą. Tas gyvenimas tęsiasi toliau aukštybėse. Per Vėlines mes atsigręžiame į žemės patirtį ir prisiliečiame prie žemės įsčiose esančios gyvybės. Gyvybės, kurią pagerbiame puošdami kapus, uždegdami žvakutę, lankydami kapus. Mūsų tikėjimas sako, kad štai šitas subrandintas žemės įsčių vaisius, kuris dabar yra marus, sunykęs ir paliestas žemės patirties, yra laukiantis savo asmeninių Velykų, prisikėlimo patirties. Ir per Vėlines, kai lankome savo artimųjų kapus, lankomės prie didžiausios gyvybės šventovės. Prisimename, kad žmogus yra marus ir kad manęs tas pats laukia. Tai ne tik ypatinga dieviška malonė, bet ir asmeninės pedagogikos patirtis, kurioje nuvainikuojamos visos ambicijos, egoistiniai polinkiai, mano „aš“, man „daugiau“ bet kokia kaina ir bet kokiomis sąlygomis. Tada atsiduriame akivaizdoje su neišvengiamybe, nes visų laukia tas pats likimas.
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia 
(teminis puslapis „Dvasios papėdėje“)
