Tai visų teisiųjų mirusiųjų diena. Jie atsisveikino su šiuo pasauliu būdami pašvenčiamojoje Dievo malonėje, neturėdami neatleistų sunkių nuodėmių, bet tik nesuspėję pilnai atlikti bausmių už jau dovanotas sunkias nuodėmes ar už nedovanotas lengvąsias nuodėmes. Tas bausmes teisiųjų sielos atlieka skaistykloje.
Bažnyčia išdėstė tikėjimo mokslą apie skaistyklą, ypač Florencijos ir Tridento Susirinkimuose. Bažnyčios Tradicija, pasiremdama kai kuriais Šv. Rašto tekstais, kalba apie nuskaistinančią ugnį: Kadangi Tas, kuris pats yra Tiesa, tvirtina, jog piktžodžiaujančiam prieš Šventąją Dvasią nebus atleista nei šiame, nei būsimajame gyvenime (Mt 12, 32), tai reikia tikėti, kad iki [Paskutiniojo] teismo dar egzistuos kai kurias lengvas nuodėmes apvalanti ugnis. Tas Šventojo Rašto posakis leidžia suprasti, kad vienos kaltės gali būti atleistos šiame, kitos – būsimajame gyvenime.
Tas mokymas taip pat remiasi maldų už mirusius praktika, apie kurią kalba ir Šventasis Raštas: „Todėl jis [Judas Makabiejus] ir darė auką už mirusiuosius, kad jie būtų išvaduoti iš nuodėmės“ (2 Mak 12, 46). Nuo pat pradžios Bažnyčia gerbė mirusiųjų atminimą ir meldėsi už juos, ypač aukodama Eucharistijos auką, kad nuskaistinti jie galėtų palaimingai regėti Dievą. Mirusiųjų labui Bažnyčia dar ragina skirti išmaldą, atlaidus bei atgailos darbus. (KBK 1030-32)
Ta gyvųjų pagalba mirusiems maloni Dievui, nes Jis myli sielas, sutrumpina joms bausmes, o ir patiems besimeldžiantiems yra naudinga. Pagal Bažnyčios mokymą, nustatytomis sąlygomis galime pelnyti visuotinius atlaidus sau pačiam arba mirusiojo vėlei skaistykloje. Atlaidai yra laikinosios bausmės už tas nuodėmes, kurios jau yra atleistos per išpažintį, panaikinimas.
Meldžiamasi už mirusiuosius buvo visada, tačiau iki X a. pab. nebuvo nustatyta atskira diena maldoms už sielas, esančias skaistykloje. 998 m. Kluny abatijos abatas šv. Odilis įrašė į visų jam priklausančių vienuolynų kalendorių, kad po Visų Šventųjų šventės būtų meldžiamasi už visus jau mirusius jų vienuolijos narius. Šis gražus gailestingumo pavyzdys greitai paplito po Europą. Kadangi didžiausia pagalba mirusiems suteikiama per šv. Mišias, popiežius Benediktas XV 1915 m. rugpjūčio 10 d. leido visiems kunigams per Vėlines aukoti trejas šv. Mišias: vienas už visus mirusius, antras šv. Tėvo intencija, trečias – savo arba prašiusių žmonių intencija.
